Vaikystė – gyvenimo laikotarpis, kurio dažnai beveik neprisimename. Ryškiausiai iš vaikystės pati prisimenu emocinius išgyvenimus ir pojūčius: kaip stipriai mane išgąsdino kaimynų šuo, neapsakomą malonumą, kurį patirdavau stebėdama mamą, kepančią pyragą – kaip padėdavau jį puošti, pašauti į krosnį, kaip vėliau mudvi laukdavome, kol jis paruduos ir namuose pasklis dieviškas jo aromatas... Prisimenu vėsias močiutės rankas bei jausmą, kai panirdavau į pasakų pasaulį, sklindantį iš jos šiltų besišypsančių lūpų. Prisimenu kaip tėtis į krosnį sumesdavo malkas – iš jų sklindantį šviežių sakų kvapą, užburiantį malkų spragsėjimą ir ugnį, kaip sėdėdavau prie krosnies mamos glėbyje – ir šiandieną tai prisiminusi panyru į tų dienų absoliučios ramybės ir palaimos jausmą... 
Bazinis saugumo jausmas ateina ir karaliauja jau suaugusio žmogaus gyvenime iš to vaikystės laikotarpio, kurio beveik neprisimename – iki 5 metų. Apskritai, didžioji vaikystės dalis lieka tarsi po skraiste ir įsikuria mūsų pasąmonėje. Priklausomai nuo to, kokius ten sukaupiame išgyvenimus ir emocijas, toliau pasąmonė daro savo ,,šviesius“ arba ,,juodus“ darbus. Geras fonas, kurį išgyveno mažas žmogelis, palaiko ir stiprina jį visą likusį gyvenimą.
Kasdien, būdama šalia vaikų, dalyvaudama jų gyvenime, jaučiu didžiulę atsakomybę prisiliesdama prie jų jautrių sielų - tokių skirtingų, turinčių nevienodą patyrimų bagažą, skirtingus poreikius...
Malonu stebėti juos žaidžiančius, tarsi gyvenančius paraleliniame pasaulyje: jie kuria savo namus, stato laivus, keliauja, veda derybas... Kartais net sustingstu iš nuostabos išgirdusi kaip vaikas pamėgdžioja mano kalbėjimo manierą ar net gestus.
Tuomet aiškiai suvokiu, kad negaliu būti ,,bet kokia“ ar "kokia nors" - turiu būti verta pamėgdžiojimo, nes maži vaikai kaip siurbliukai viską įtraukia į save. Jie nerūšiuoja, kas gerai, kas blogai - tiesiog perima dalį tavęs.
Kiekvienas vaikas vystosi savo tempu. Suaugusiojo uždavinys – sudaryti sąlygas skleistis vaikui, jo tik bundančiai asmenybei, neuždėti jam savo šablonų ar lūkesčių vienokiam ar kitokiam rezultatui. Kad vaikas skleistųsi, svarbiausia – emociškai saugi aplinka. Dienos, savaitės, metų ritmas, suteikiantis pusiausvyrą tarp aktyvios veiklos ir poilsio, aiškios ribos ir taisyklės. Galimybė vaikui mąstyti savaip (dažnai – be galo išmintingai!), kūrybiškai žaisti ir dirbti. Nuoširdžiai rūpintis savimi ir kitais, pagal savo galimybes išmokti spręsti problemas.
Suaugęs žmogus labai atsargiai, tiesiog būdamas šalia, padeda vaikams kurti jų pasaulį, gyventi jame, džiaugtis, išgyventi nesėkmes, tikėti stebuklais...
Didžiausia dovana man, kai sutinku jau gerokai paaugusį "savo vaiką" - buvusį auklėtinį - ir pamatau jo akyse džiaugsmą. Kai jis iš tolo pribėga, pasilabina, paklausia, kaip sekasi. Jo akyse - šviesa, džiaugsmas, geri prisiminimai. Man tai viena iš didžiausių gyvenimo vertybių. Tai, dėl ko norisi sugrįžti ir su naujom jėgom, nauju įkvėpimu būti šalia augančio Žmogaus...