Norėčiau pasiūlyti mažą eksperimentą. Pastebėkite su kokia intonacija, nuotaika ir jausmu perskaitysite šiuos žodžius “bet juk tai vaikas”. O dabar pabandykite prisiminti kaip šiuos žodžius tarė jūsų mama, tėtis, auklėtoja, močiutė, senelis. Kaip jaučiatės?
Kai buvau vaikas, suaugusiųjų žodžiai, kad vaikystė yra nerūpestinga, atrodė daugiau nei keisti. Sunku buvo suprasti, kodėl tie dideli žmonės galvoja, kad vaiko gyvenimas yra be rūpesčių. Aišku, nesirūpinau namų tvarka, pietumis, mokesčiais ir pan., tačiau tikrai turėjau kuo rūpintis: katinu po laiptais, “sekretu” prie smėlio dėžės, pamestu lėlės batuku, svarbūs buvo klausimai ”ar bala mokyklos stadione neišdžiūvo?”, “kaip jaučiasi prie miškelio mano sniego senis?”
Kiekvieno vaiko gyvenimas pilnas tokių patyrimų, išgyvenimų ir jausmų. Būtent vaikystėje vaikas išgyvena tokius jausmus kaip džiaugsmą, liūdesį, supratimą, užuojautą, šie jausmai, atitinkamai susiformavę, vėliau atsispindi jau suaugusio žmogaus gyvenime.
Iš vaikystės taip pat atsinešame kai ką labai vertingo – tai gebėjimą kurti, atsiduoti nevaržomai vaizduotei, išgyventi beribį džiaugsmo, atradimo, stebuklo pojūtį. Jei kažkada mūsų močiutės ar mamos nebūtų turėję laiko pasakoms ar pasakojimams, jei nebūtume išbraidę visų balų, perkasę smėlio dėžių, statę pilių ar nepajutę beribio laisvės pojūčio leidžiantis nuo kalnų, šiandien dienai gal skųstumės vaizduotės, fantazijos stoka, nemokėtume džiaugtis mažais dalykais, iš kurių susidaro visas mūsų gyvenimas.
Iš vaikystės atsinešame ir savo ramybės salas, begalinio saugumo pojūtį - sunkiais savo gyvenimo momentais būtent čia sugrįžtame sustiprėti, pasisemti jėgų. Dėka vaikystėje patirto nežaboto džiaugsmo, laisvės, laimės ir stebuklų, jau suaugę džiaugsmą išgyvenam dvigubai stipriau. Juk su suaugusiuoju kartu džiaugiasi ir Vaikas, esantis jame.
Mūsų vaikystė nesibaigia ir niekur nedingsta – ją mes nešamės kartu su savimi per suaugusiojo gyvenimą. Ji sudaro pačią brangiausią mūsų savasties dalį, maitina ir įkvepia mus.
Štai kodėl svarbios pastangos ir darbai, siekiant apsaugoti vaikystę nuo šio skubančio ir bėgančio Pasaulio. Jis niekuomet nesulėtės ir suspės įsukti į savo verpetą, tačiau ką darytume jame be to, jei kažkada nebūtume susikūrę savo ramybės uostų, išgyvenę absoliutaus saugumo, neskubėjimo, vaikystės atradimų ir nežabotų fantazijų Pasaulio?
Aš esu už išžaistą ir laimingą vaikystę. Už tai, kad ji būtų apsaugota nuo skubėjimo. Už tai, kad šioje ramioje ir saugioje terpėje vaikas galėtų išgyventi visą vaikystės stebuklą, žavesį ir atradimus. Jei nepatirs to vaikystėje – nežinos, ko ieškoti suaugusio žmogaus gyvenime, į ką atsiremti, pasisemti jėgų, ramybės ir įkvėpimo...
Laikas, skirtas žaidimams, pasakoms, fantazijoms, neskubėjimui nėra tuščiai praleistas – jis vertingiausia, kam Jūs galite sudaryti sąlygas, ką galite leisti turėti Jūsų vaikui.
Leiskime savo vaikams būti vaikais ir neskubinkime jų užaugti... Tai juk visai paprasta, jei pamiršote, paklauskite savo vidinio vaiko, kuris tikrai prisimena pilis ant jūros kranto...

Dievulis davė daug žaislų –
pažaisk, paverk jei dūžta

Dievulis davė smėlio daug –
statyk pilis ir bokštus

ir daug vandens –
pasemki pilną kibirėlį

supilki ežerą –
kad atspindėtų pilį

o vakare- palik
ant kranto viską

kaip vaikas,
kiaurą dieną žaidęs
                                              (Birutė Mar)

psichologė Dovilė Jankauskienė, Audronė Kancė; „Namų darželis“