Adaptacija – kas tai yra?

Pats žodis adaptacija reiškia prisitaikymą. Tai savo vietos pagal savo asmeninius poreikius radimas.
Kad būtų lengviau suprasti, ką jaučia vaikas pirmosiomis dienomis/savaitėmis darželyje, pabandykite prisiminti, kaip Jūs jautėtės darželyje savo pirmą dieną. Nepavyksta? Galbūt prisimenate savo pirmą dieną mokykloje? O gal kraustėtės iš vienos vietos į kitą ir teko ateiti į jau susiformavusią klasę? Tokie įspūdžiai įsirėžia ryškiai ir ilgam.
Jei nepamenate tokio įvykio, tikrai atsiminsite pirmąją savo darbo dieną paskutinėje darbovietėje.
Prisiminkite, kaip jautėtės? Nepaisant to, kad tuo metu jau turėjote prisitaikymo naujoje vietoje patirties, žinojote, kam reikia pasiruošti ir ko tikėtis, į naują darbą atėjote tikėdamas savo jėgomis ir greičiausiai su analogiško darbo patirtimi. Vis tiek jautėte stresą? Tai normalu.
Pabūkite su šiais atsiminimais. Idealu, jei ant popieriaus lapo surašytumėte savo jausmus pirmą dieną.
Žemiau pateiksiu kaip paprastai jaučiasi suaugęs žmogus naujoje vietoje, pasikeitus jo aplinkai. Tikėtina, rasite daug bendrų bruožų su savo savijauta.
Taigi, suaugusio žmogaus adaptacijos metu gali pasireikšti keli ar net visi žemiau išvardinti požymiai:
1. Padidėja jautrumas ir emocinės reakcijos. Reaguojama daug skaudžiau, aštriau ir smarkiau į dalykus, į kuriuos paprastomis aplinkybėmis gal net ir nereaguotumėte. Reakcija neadekvati;
2. Atsiranda nesaugumo jausmas;
3. “Sulindimas” į save ir aplinkos stebėjimas;
4. Santykio ieškojimas. Visiškai naujoje aplinkoje žmogus stengiasi kažko įsitverti, ieško emocinio kontakto, draugiškai ir geranoriškai nusiteikusių kitų žmonių, su kuriais galėtų užmegzti ryšį. Čia taip pat pasireiškia pasąmoninis kabinimasis į daiktus, reiškinius;
5. Priverstinis stengimasis pasijausti savo vietoje, nors iš tiesų taip nesijauti;
6. Ligos. Kaip rezultatas emocinės įtampos, persitempimo.
Tai būdinga suaugusiems žmonėms. Suaugęs žmogus tokias situacijas išgyvena periodiškai, turi patirties prisitaikyti, adaptuotis (kolektyve, darbe ir pan.), todėl gali joms pasiruošti, suprasti savo emocijas ir su tuo dirbti. Ir net prie šių sąlygų adaptacija praktiškai nepalengvėja – ją turi tiesiog išbūti.

Kuo skiriasi suaugusio žmogaus ir vaiko adaptacija?
Pirmiausia, vaikui, skirtingai nei suaugusiam žmogui, atsiskyrimas nuo mamos ir namų aplinkos įvyksta pirmą kartą. Štai kodėl neįmanoma paruošti vaiko brolio ar sesės gimimui, ėjimui į darželį – kaip kad neįmanoma paruošti bet kokiai patirčiai, kuri atsitiks pirmą kartą jo gyvenime. Vaikas tiesiog nepajėgus įsivaizduoti tokios situacijos, to, ko dar nėra patyręs.
Verbalinis vaiko ruošimas darželiui (pasakojimai, kartais net agitavimas) dažniausiai yra neveiksmingas. Ir kalba eina ne apie vaiko įsivaizdavimą kaip atrodys darželis, kokie žaislai ar užsiėmimai jo lauks (tą jis gal ir galėtų įsivaizduoti), bet labiausiai apie jausmą, kurį vaikas patirs toje naujoje aplinkoje, likęs vienas, be tėvų. Tam vaiko paruošti neįmanoma – vaikas su tuo tiesiog susiduria, kai tai atsitinka ir turi tai išgyventi.
Antra, vaikai nesupranta savo emocijų, negali jų analizuoti ir valdyti. Visus neigiamus jausmus jie išgyvena stipriau ir stichiškiau nei suaugę žmonės. To labai svarbu nepamiršti.

Kokios yra pagrindinės vaiko streso priežastys?
1 priežastis, kodėl vaikas stresuoja pradėjęs lankyti darželį – tai atsiskyrimas nuo mamos.
Apsisprendimas vesti vaiką į darželį, vaiko palikimas jame kažkuo panašus į gimdymą. Gimdymo metu iš vieno kūno tampa du, darželio lankymo pradžia yra tarsi emocinės bambagyslės tarp vaiko ir mamos ištempimas, vaiko stumtelėjimas nuo savęs, kad jis mokytųsi būti atskiru, savarankišku žmogumi, gyventi tarp kitų žmonių. Ir vienu, ir kitu atveju tai yra labai skausminga patirtis; antru atveju ji skausminga ne fiziškai, o emociškai. Ir labai svarbu priimti šį jausmą kai normalų, neišvengiamą ir jį išgyventi.
Vaikui namų aplinka, buvimas su mama ir tėčiu iki darželio yra pirminis poreikis. Pradėjęs lankyti darželį vaikas labai greitai suvokia, kad jo gyvenimas pasikeitė ir nebus toks, koks buvo (o buvo idealus, kaip kad pas mamą pilvelyje!). Tai suvokęs vaikas visomis išgalėmis kovoja už šį pirminį poreikį: verkia, protestuoja, tada supranta, kad kitaip nebus, gedi, kol po truputį apsipranta, pradeda jaustis saugiai naujame jo gyvenimo etape. Tada galiausiai atranda teigiamus aspektus (draugus, žaidimus, veiklas), po truputį atsiranda motyvacija eiti į darželį. Visą šią jausmų seką, kylančią vaikui, reikia suprasti, gerbti ir nesitikėti greitų rezultatų.
2 vaiko streso adaptacijos laikotarpiu priežastis - išėjimas iš namų ir svetima aplinka.
Net jei vaikas į darželį ateina jau turėdamas atsiskyrimo nuo mamos patirties (pvz., jį iki darželio kelis mėnesius ar net metus namuose prižiūrėjo auklė ar jis dažnai būdavo paliekamas seneliams), išėjimas iš namų aplinkos ir patekimas į visiškai svetimą bei skirtingą aplinką jam yra didžiulis stresas. Darželyje vaikas jaučiasi panašiai kaip suaugęs žmogus jaustųsi kosminėje stotyje: visi žino, kas po ko vyksta, visiems viskas aišku (tik ne jam!), visi kažką veikia, kažką dainuoja, kažkur eina, viskas kitaip nei yra namuose. Prisiminkite savo pirmą dieną dabartinėje darbovietėje. Net jei keitėsi tik darbovietė, o ne Jūsų darbo pobūdis, užtruko kelias savaites (jei ne mėnesį), kol Jūs susiorientavote naujoje organizacinėje struktūroje, kitokiame darbų ir atsakomybių pasiskirstyme, nekalbant jau apie santykių tarp žmonių peripetijas, į ką, kaip ir kokiu klausimu kreiptis. Vaikas išgyvena tą patį, tik daug intensyviau, o jo pasimetimas pirmomis dienomis yra kur kas didesnis. Net jei vaikas iš tiesų yra labai subrendęs socialiai ir turi didžiulę motyvaciją bendrauti su kitais vaikais, pirmomis dienomis jis jaučiasi labai pasimetęs ir nepuola iškart draugauti ar žaisti. Dažniausiai jis tyliai stebi aplinką, kol pradeda susigaudyti, kas čia vyksta ir po ko, kokie yra tarpusavio santykiai ir grupės taisyklės.
Atminkite, daug blogiau, jei vaikas išvis neišgyvena jokių emocijų adaptacinio periodo metu. Tai yra nenatūralu ir yra pagrindas nerimauti dėl vaiko.

Ir vis tik - kaip tinkamai pasiruošti darželiui?
Praktika rodo, kad pusę vaiko adaptacijos sėkmės lemia ar tinkamai patys tėvai buvo pasiruošę naujam jų gyvenimo etapui. Kuo labiau jie yra apsvarstę šį žingsnį, įsitikinę, kad jis būtinas jų vaiko raidai, kuo sąmoningiau renkasi darželį ir auklėtojas, tuo ramiau jie jaučiasi ir reaguoja į sunkias pirmąsias savaites darželyje. Kuo ramiau jaučiasi tėvai – tuo lengviau yra vaikui, tuo saugesnis jis jaučiasi sunkiu jam laikotarpiu. Bet pradėsime nuo pradžių.
Tėvų motyvacija.
Sąžiningai atsakykite sau į šiuos klausimus:
- kokie mano lūkesčiai dėl vaiko, ko aš tikiuosi? (kaip reaguosiu į darželį pats, kaip vaikas, kaip pasikeis mūsų gyvenimas, kokia bus pradžia?);
- kokia mano motyvacija, kad vaikas eitų į darželį?;
- dėl ko labiausiai nerimauju ir ko labiausiai bijau?
Čia svarbūs keli dalykai: jei jau apsisprendėte eiti į darželį, sprendimas turi būti tvirtas ir neatšaukiamas. Nusiteikimas „bandau-darau“ paprastai baigiasi tėvų fiasko po pirmų savaičių, susidūrus su vaiko pasipriešinimu. Todėl kol jausite abejones, darželio klausimą atidėkite bent pusmečiui. Vaiko adaptacija yra skausminga patirtis ir jūsų vaiko labui tebūna ji vienkartinė ir kuo lengvesnė. Po pirmos nepavykusios adaptacijos įvedinėti vaiką į darželį antrą kartą yra daug sunkiau, vaikas jau turi blogus prisiminimus bei žino, kad kovą prieš jus gali laimėti.
Tinkama motyvacija vesti į darželį yra tuomet, kai tėvai jam pasiryžta ne dėl to, jog nėra kitų išeičių (reikia į darbus, neranda tinkamos auklės), bet kai stebėdami vaiką mato pasikeitimus: jam iš tiesų pradeda reikėti kitų vaikų, jo žaidimai ir bendravimas darosi sąmoningesni, vaikas pradeda vystyti dialogą ir išlaukia grįžtamojo ryšio iš kito vaiko. Tas įvyksta apie 2,5-3 metus, kiek ankščiau, jei vaikas turi vyresnį brolį ar sesę. Tada iš tiesų jau yra laikas į darželį, kur vaikas mokysis bendrauti, ugdys socialinę kompetenciją. Tokia ir yra pagrindinė darželio idėja, to negali duoti nei augimas tarp brolių-seserų, nei buvimas su močiute ar aukle. Tik susidorojęs su šiuo uždaviniu vaikas būna maksimaliai pasiruošęs sekančiam žingsniui – mokyklai bei išvystęs pagrindines kompetencijas, reikalingas pirmam septynmečiui. Jei jūsų motyvacija yra tokia, vadinasi, jūs teisingame kelyje ir galime kalbėti apie antrą žingsnį.
Darželio pasirinkimas.
Pats svarbiausias kriterijus, žinoma, yra ne darželis, o auklėtojai, kurie dirbs su Jūsų vaiku, tačiau pasidomėti darželiu vis tik verta. Sužinokite, koks bendras darželio požiūris į ugdymą, pedagoginės vertybės, pagal kokią programą jis dirba. Jau keli metai kiekvienas darželis Lietuvoje turi paruošti savo individualią programą, pagal kurią vyksta ugdymas ir jūs turite pilną teisę prašyti susipažinti su ja iš anksto. Taip pat praverstų susipažinti bent su pagrindinėmis ugdymo metodikomis, pagal kurias dirba darželiai Lietuvoje: vėrinėlis, gairės, valdorfo, montesori, geros pradžios. Susidarykite nuomonę, kuri iš šių krypčių labiausiai atitinka Jūsų vertybes, požiūrį į vaiką bei ugdymą.
Susipažinimas su auklėtojomis. Auklėtojai yra patys svarbiausi žmonės lemiantys jūsų vaiko savijautą, ugdymosi kokybę, aplinką, kuri sups vaiką. Kaip jausis jūsų vaikas darželyje ir kaip kokybiškai jis augs labai mažai priklauso nuo darželio materialinės gerovės ar bazės – kokybę sukuria žmogus, kuris būna su vaiku: koks jis yra, su kokiu jausmu ir kaip dirba. Labai svarbi ne tik auklėtojo kompetencija, bet ir jo žmogiškosios savybės, gebėjimas jausti kitą žmogų, vaiką, gebėjimas priimti adekvačius situacijai sprendimus (emocinis intelektas), moralinės vertybės. Pokalbis su auklėtojomis prieš pradedant lankyti darželį yra tiesiog būtinas. Jei po pirmo susitikimo su auklėtojais jaučiate abejonę, geriau jau susipažinkite su kitomis grupėmis (jei tokia galimybė yra), kitu darželiu. Idealu, jei po susipažinimo galite sau pasakyti: „šiam žmogui (-ėms) aš patikėsiu savo vaiką su pilnu pasitikėjimu ir ramybe“.
Nusiteikimas neigiamoms adaptacijos pasekmėms.
Pasiruoškite blogiausioms vaiko reakcijoms į darželį:
- vaiko elgesys gali keistis, jis gali tapti sunkiai sukalbamas, pradėti ožiuotis. Darželio aplinkoje vaikas mobilizuojasi, tačiau namuose pilnai „iškrauna“ visas savo neigiamas emocijas; čia, kartu su mama, jis galiausiai gali būti savimi;
- vaiko miegas naktį gali tapti neramus;
- vaikas gali laikinai vėl pradėti šlapintis į kelnaites arba į lovą miegodamas;
- adaptacijos laikotarpiu (ir apskritai – pirmais metais) vaikai daug serga. Per ligą, karščiavimą organizmas pašalina visą susikaupusį stresą; būdamas namuose vaikas atgauna tiek fizines, tiek emocines jėgas, todėl organizmas periodiškai „pasiprašo“ tokių pertraukėlių. Serga vaikai ir grynai dėl fiziologinių priežasčių. Atėję iš naminės terpės jie susiduria su visa puokšte skirtingų imuninių sistemų; natūralu, jog vaikas susirenka visus virusus ir bakterijas, kol jo imuninė sistema „nesusigroja“ su grupe. Ir trečia, nuo vaiko patiriamo streso imuninė sistema apskritai tampa silpnesnė, todėl daug jautriau reaguoja į pačius menkiausius temperatūros ar virusinės-bakterinės terpės pokyčius. Būdingiausios adaptacijos laikotarpio ligos – kvėpavimo takų bei virškinamojo trakto. Vaiką nuo patirto streso gali tiesiog pykinti ir tai susiję daugiau su psichologinėmis nei fizinėmis priežastimis ar reakcija į darželio maistą. Pirmais metais dauguma vaikų serga periodiškai kas 4-6 savaites, tai yra gydytojų visai negluminanti yprasta statistika ir turite tam nusiteikti. Pagalvokite, jei vaikas per metus sirgs 10-12 periodų, kas prižiūrės vaiką namuose, kiek kiekvienas iš tėvų ir kaip dažnai galės imti biuletenį. Jei jūsų galimybės šiuo klausimu ribotos, pergalvokite, kas iš artimų šeimai žmonių (seneliai, tetos, auklės) galėtų jums padėti, sutarkite su jais. Kuo labiau būsite pasiruošę, tuo mažiau išgyvensite streso, tuo sklandžiau viskas vyks.
„Kraitelio“ darželiui surinkimas. Ypatingai ruoštis nereikia, bet žinokite, kad žiemai vaikas turi turėti specialiai tam adaptuotus kiemo rūbus (kažką panašaus į slidininko kostiumą: impregnuotas kelnes, striukę, batus, pirštines bei šiltą kepurę). Idealu, jei yra galimybė juos palikti per naktį džiūti darželyje, o į namus eiti su sausais viršutiniais rūbais, su kuriais ir atėjote. Lietingu sezonu darželyje t.b. guminiai batai, paimpregnuotos kelnės, striukė, kepurė (kažkas panašaus į “žvejo kostiumą”). Pasiūkyte maišelį vaiko pamaininiams vidaus rūbeiams – spintelėje palikite bent po kelias poras marškinėlių, kelnaičių, kelnių kojinių, kojinyčių, viršutinių kelnių/sijonų bei megztinių. Pavasariui-vasarai vaikas visuomet turi turėti kepurę nuo saulės. T.p. pasirūpinkite, kad grupėje vaikas turėtų basutes/šlepetes neslidžiu padu bei tvirtu užkulniu (kad jo laikysena formuotųsi teisingai), atneškite darbeliams prijuostę (ją puikiaiusiai gali atstoti ir seni tėčio flaneliniai marškiniai), šukas.

Kaip ruošti ir ar reikia ruošti vaiką darželiui?
Dar kartą pasikartosiu, kad verbalus vaiko ruošimas darželiui yra mažai veiksmingas. O vaiko agitavimas gali daryti net ir priešingą poveikį (pvz.: „darželyje tau labai patiks“, „ten bus labai geros tetos“ ir pan.). Vien nuo tokio perdėto tėvų entuziazmo vaikas pradeda jausti įtarimą, kad kažkas čia vyksta negero.
Rekomenduotina (jei tik turėsite tokią galimybę) bent kartą su vaiku ateiti į grupę, į svečus. Tegu jis po truputį pratinasi prie naujos jam aplinkos, suaugusiųjų žmonių. Jei yra galimybė, kartu ateikite su vaiku vakare į darželio žaidimų aikštelę, susipažinkite su įrengimais, pažaiskite, tegu ji bus jam pažįstama.
Pats idealiausias neverbalinio ruošimosi darželiui būdas – lauknešėlio vaikui ruošimas. Naujos perkamos basutės darželiui, jūsų siuvamas ir galbūt išsiuvinėtas maišelis apatiniams rūbeliams į darželį – visa tai vaikui žymės naują etapą jo gyvenime. Nuostabu, kai mamos pačios pasiuva užvalkalus patalynei ar bent pagalvei. Juos išsiuvinėja, aplikuoja. Vaikai tą labai mėgsta, džiaugiasi kiekvieną kartą ruošdamiesi miegoti. Tikiu, kad vaikai atsinešę tokį mamos su meile suruoštą lauknešėlį į darželį, jaučia ir dalelę mamos, namų šilumos, todėl miega saldžiau ir ramiau.
15 vertingų patarimų kaip palengvinti vaiko adaptaciją darželyje

Gali būti, kad ne visi žemiau pateikti patarimai tiks Jūsų situacijoje, gali būti, kad ne visus juos turėsite sąlygų įgyvendinti. Ypač, kai t.t. veiksmai priklauso ne tik nuo Jūsų, bet ir nuo darželio politikos, auklėtojų požiūrio. Tačiau labai tikiuosi, kad jie padės Jums geriau suprasti kaip jaučiasi jūsų vaikas šiuo nelengvu jam momentu, kokie yra jo tikrieji poreikiai ir kaip Jūs, suaugęs žmogus galite jam padėti.
1. Susipažinkite su auklėtojais dar prieš vaikui pradedant lankyti darželį.
Praktikoje labai pasiteisina modelis, kai tėvų ir auklėtojų susitikimas įvyksta prieš vaikui pradedant lankyti darželį. Pokalbį su auklėtojais gali inicijuoti ir tėvai, svarbu, kad jam būtų skirta pakankamai laiko, o pokalbyje dalyvautų tik suaugę žmonės, be vaiko. Pokalbio metu tėvai galėtų įvardinti savo lūkesčius, jiems kylantį nerimą. Auklėtojai gali plačiau papasakoti apie gyvenimą grupėje, pagrindines taisykles. Labai svarbu su auklėtojais iš anksto susitarti, kaip vyks vaiko įvedimas į grupę: kaip atrodys pirma, antra, trečia, … penkta diena, kaip – antra savaitė, kaip vyks atsisveikinimas iš ryto ir vaiko perdavimas auklėtojams, kiek gali užtrukti vaiko pasiėmimo iš grupės/atsisveikinimo procedūra, kada ir kaip dažnai dienos metu galima skambinti auklėtojams, sutarti laiką bent trumpam vaiko savijautos aptarimui po kelių pirmųjų savaičių darželyje. Tokio pirminio pokalbio metu užsimezga kontaktas tarp tėvų ir auklėtojų. Idealu, jei po šio pokalbio galite sau pasakyti – “šitiems žmonėms aš paliksiu savo vaiką ir man bus ramu”. Pasitikėjimas auklėtojais yra viena svarbiausių sėkmingos vaiko adaptacijos sąlygų.
2. Neturėkite lūkesčių dėl savo vaiko.
Didžiausią klaidą daro tėvai, kurie iš anksto „žino“ kaip jų vaikas jausis pirmąsias savaites darželyje. Vieni mano, kad jų atžala labai sociali ir kad iškart užmegs kontaktą su kitais vaikais. Tokiu atveju tėvai būna nepasiruošę vaiko ašaroms ir pasipriešinimui, išsigąsta tokios reakcijos. Kiti, atvirkščiai, mano kad jų vaikas yra labai jautrus, kad jam bus labai sunku ir jau iš anksto pradeda gailėti bei perdėtai globoti savo atžalą. Vienu ar kitu atveju tėvai ruošiasi adaptacijai turėdami išankstinių nuostatų ir kartais tos nuostatos neleidžia pamatyti tikrosios vaiko savijautos, adekvačiai reaguoti į vaiko elgesį.
Šis patarimas ypač aktualus tais atvejais, kai vaikas iki darželio turi labai ribotą atsiskyrimo nuo mamos, juolab pasilikimo kitoje erdvėje, patirtį.
3. Nuspręskite, kas pradžioje ves vaiką į darželį.
Tegul pirmąsias tris savaites vaiką į darželį veda tas iš tėvų, kuris mažiau gaili vaiko ir galės ramiau reaguoti į vaiko ašaras. Vaiko gailėjimas tokioje situacijoje veikia ne teigiamai, o neigiamai: dar labiau „drąsko“ vaiką, didina jo nesaugumo jausmą. Stresinėje vaikui situacijoje tėčio ar mamos ramybė kuria bazinį saugumo jausmą, tikėjimą, kad jam niekas negresia. Idealu, jei Jūsų auklėtoja yra patyrusi ir gali būti ramsčiu tiek supanikavusiam vaikui, tiek kaltės bei gailesčio kamuojamam tėvui. Tačiau bet kuriuo atveju stengtis vaiko labui turi visi suaugę žmonės – ir ypač tėvai.

4. Atsisveikinimas su vaiku turi būti kuo trumpesnis.
Idealiausias atsisveikinimas yra tas, kai be didelių diskusijų tėvai vaiką perduoda auklėtojui į rankas ir uždaro grupės duris. Tas gali skambėti žiauriai, tačiau svarbu įsisamoninti viena: kuo ilgiau truks atsisveikinimas, tuo labiau vaikas graudinsis ir tuo sunkiau bus jį sugrąžinti į emocinės ramybės būseną. Tėtis ar mama niekuomet nenuramins vaiko, nes tiek vaikas, tiek tėvai žino, kad ankščiau ar vėliau ateis atsisveikinimo akimirka, - užsitęsusios derybos prie grupės durų tik dar labiau aitrina tiek pačių tėvų, tiek vaiko širdis. Kai atsisveikinimas yra trumpas, vaikas kartais net nespėja stipriai susijaudinti; durims užsidarius ašaros netrunka ilgiau kelių minučių, o auklėtojai gana lengvai nukreipia vaiko dėmesį į jam patinkančią veiklą.

5. Kuo mažiau kalbų prie vaiko rytinio atsisveikinimo metu.
Apskritai reikėtų vengti vaikui girdint su auklėtojoais aptarinėti jo savijautą ar tėvams kylantį nerimą. Ir ypatingai rytais auklėtojų bei tėvų kontaktas turi būti kuo trumpesnis, apsiribojantis vaiko perdavimu auklėtojoms į rankas.
Jei norite sužinoti kaip vaikas jaučiasi likęs grupėje, pasidalinti nerimu, geriau sutarkite atskirą laiką pokalbiui su auklėtojais. Šiek tiek ilgiau su auklėtojais galite šnektelti atsiimant vaiką, tačiau jokiu būdu ne ryte. Rytinis išsiskyrimas su vaiku turi būti greitas ir kuo mažiau skausmingas.
6. Neapgaudinėkite vaiko.
Naujas etapas vaiko gyvenime, kai jis iš namų aplinkos patenka į jam svetimą ir nepažįstamą aplinką pirmiausia išbalansuoja vieną iš pagrindinių jo poreikių – emocinio saugumo. Todėl yra labai svarbu, kad vaikas šiuo sunkiu jam laikotarpiu galėtų pasitikėti tėvais bei kuo greičiau pradėtų pasitikėti darželio aplinka bei auklėtojais. Tai atstato jo emocinį saugumą ir tik patenkinus šį poreikį vaikas atsiskleidžia aukštesnių poreikių tenkinimui: santykių užmezgimo, draugystės, saviraiškos, kūrybos ir savirealizacijos. Neretai tėvai, norėdami palengvinti rytinio išsiskyrimo emocijas, stengiasi pabūti grupėje, kol vaikas užsimirš ir tuomet nepastebėti tyliai išeiti. Kai vaikas susigaudo, kad tėvų nėra, jis išgyvena paniką, kylančią iš baimės, kad jį paliko. Su tokia patirtimi sukurti saugumo jausmą darželyje yra labai sunku, sumažėja vaiko pasitikėjimas ne tik tėvais, bet ir darželio aplinka; vaiko atsiskleidimas vyksta daug lėčiau ir sunkiau.
7. Vaikui suprantamu būdu pasakykite, kada ateisite jo pasiimti.
Neretai tėvai daro klaidą atsisveikinimo metu sakydami, kad tėvelis ir mamytė labai greitai padirbs ir sugrįš paimti vaiko. Arba nurodydami konkrečią pasiėmimo valandą. Vaikai laiką matuoja kitaip – jiems diena yra suskaidyta ne į valandas, o į veiklų seką (dienos ritmiškumas kuria vaiko emocinį saugumą, todėl yra labai svarbus!). Labai gerai bent jau pirmąsias savaites pasakyti vaikui, kada ateisite jo pasiimti, išvardinant dienos veiklas, kurios viena kitą seks iki vaiko pasiėmimo laiko. Pvz., galima sakyti, kad „tu pavalgysi pusrytėlius, tada užsiimsi darbeliais, eisi su vaikais žaisti į kiemą, po to sugrįši pavalgyti pietų, pamiegosi pietų miego, pavalgysi po miegelio ir tada jau aš ateisiu tavęs pasiimti“. Dažnai vaikai šią seką kartoja tarsi mantrą – tik žinojimas, kas seka po ko (ir kiek dar liko) jiems padeda ištverti ilgą dieną adaptacijos laikotarpiu. Tokiu būdu vaikas greičiau adaptuojasi prie grupės ritmo, o žinojimas jam leidžia jaustis saugiau.
8. Vaiko palaipsninis įvedimas turi trukti savaitę, daugiausia – iki 1,5 savaitės.
Labai svarbu, kad vaikas gana greitai susidarytų dienos vaizdą ir pradėtų saugiai jaustis ne tarpiniame, o tikrajame dienos rėžime. Nepasiteisina modelis, kuomet vaikas pirmą mėnesį darželį lanko pusę dienos (iki pietų miego), o po mėnesio jo buvimas grupėje prailginamas iki pilnos dienos. Per mėnesį vaikas apsispranta su pusės dienos režimu, adaptuojasi jame, pradeda jaustis saugiai. Kai po mėnesio jo buvimo sąlygos yra pabloginamos, tėvai rizikuoja, kad vaiko pasąmonėje užsifiksuos baimė ir nesaugumas, kad jo buvimo darželyje sąlygos gali dar kartą pasikeisti ir ne į gera. Jausdamasis nesaugus vaikas negalės pilnai atsiduoti buvimo grupėje džiaugsmams, kitų poreikių (draugystės, kūrybos ir mokymosi, saviraiškos ir savirealizacijos) tenkinimui. Idealu, kai adaptacija vyksta palaipsniui, skaidriai ir sąžiningai, o dienos vaizdą vaikas susidaro gana greitai.
9. Rekomenduojamas vaiko įvedimo į grupę modelis.
Vaiką nuo 3 metų rekomenduojama įvesti į grupę per savaitę, palaipsniui kiekvieną dieną ilginant jo buvimo grupėje laiką. Pirmą dieną, pvz., vaikas į grupę gali ateiti lydimas tėvų, kartu su tėvais papusryčiauti, sudalyvauti rytinėje veikloje ir po geros valandos atsisveikinęs kartu su tėvais palikti grupę. Jausdamas tėvų buvimą šalia, vaikas saugiai tirs aplinką, jo buvimo grupėje netemdys stresas, pirmas kontaktas su grupe bus pozityvus. Antrą dieną rekomenduotina vaiką pirmą kartą palikti vieną, tačiau jo buvimas grupėje turi trukti iki valandos. Labai gerai, jei tėvai aiškiai pasako, kada jie paims vaiką (pvz., ne po valandos, o „kai tu pavalgysi pusryčius“) ir kad šis laikas vaikui neprailgtų. Trečią dieną buvimo grupėje laikas gali būti ilginamas nuo, pvz., 9 val. ryto iki 12 val. dienos – idealu vaiką paimti tiesiai iš kiemo. Ketvirtą dieną vaikas jau gali būti paimamas prieš pietų miegą, po pietų pavalgymo (apie 13 val.). Penktą dieną vaikas gali pirmą kartą likti miegoti ir turi būti paimamas iškart po pietų miego, pavakarių pavalgymo (apie 16 val.). Jei vaikui pirmoji savaitė yra labai sunki, jaučiate, kad likti pietų miego jam bus per didelis stresas, pasitarę su auklėtojomis pietų miegojimą galite nukelti į antros savaitės antradienį, bet ne vėliau nei trečiadienį.
10. Neužsibūkite grupėje su vaiku.
Mitas, kad tėvų buvimas grupėje kartu su vaikui (ne dieną ir ne dvi, neretai – savaitėmis) palengvina vaiko adaptaciją darželyje. Pirma, jūsų vaikas grupėje greičiausiai nebus vienintelis naujokas. Kitiems vaikams matyti, kad vieno vaiko mama ar tėtis lieka grupėje, o juos palieka, gali būti skaudu ir neteisinga. Antra, Jūsų vaikas tokiu būdu gali susidaryti klaidingą vaizdą, kad yra įmanomas variantas likti grupėje kartu su tėčiu ar mama. Kai vaiką pradėsite palikinėti vieną, jis daug įnirtingiau priešinsis, kovodamas už pirminį adaptacijos modelį. Trečia, jūs galite kartu su vaiku lankyti darželį mėnesį ar net du. Jums atrodys, kad vaikas puikiausiai jaučiasi bei priprato prie aplinkos. Tačiau tą dieną, kai jūs užversite grupės duris palikdami vaiką vieną, suprasite, kad tikroji adaptacija tik prasideda. Patikėkite, tokiu atveju ji vyks daug sunkiau nei tada, kai vaiko buvimo grupėje taisyklės būtų nustatomos nuo pirmosios savaitės.
11. Sutrumpinkite vaiko dieną darželyje.
Pirmosiomis savaitėmis darželyje vaikas gauna labai daug įspūdžių, jam viskas yra nauja (tiek buvimas kitoje nei namų aplinkoje, tiek grupės taisyklės, tiek santykiai su kitais vaikais ir auklėtojomis, tiek veiklos, žaidimai ir pan.), todėl jis kur kas labiau nei senbuviai pavargsta dienos metu. Patausokite vaiką bent jau pirmosiomis savaitėmis, atvesdami jį į darželį kiek vėliau (jei tik yra tokia galimybė – prieš 9 val.) ir, svarbiausia, pasiimdami jį kuo anksčiau po pietų miego (idealu – iki 16:30 val.). Taip vaikas pervargs mažiau, jam liks daugiau laiko “atsijungti” nuo dienos įspūdžių namų aplinkoje, pabūti su tėvais. Vaikas jausis geriau, sirgs mažiau.
12. Venkite vaiko “tardymo” apie darželį;
Vaiko adaptaciniu laikotarpiu būtų geriau, jei susilaikytumėte nuo vaiko klausinėjimo apie darželį. Kodėl? Viena vertus, parėjus namo po darželio yra svarbu, kad vaikas „atsijungtų“ nuo dienos įspūdžių, nusiramintų ir pailsėtų. Klausinėjamas vaikas verčiamas prisiminti neigiamas emocijas ir yra papildomai jaudrinamas. Kita vertus, jūsų klausimai gali sukelti vaikui įtarimą, kad ne tik jis, bet ir jūs nesaugiai jaučiatės dėl darželio. Tai tik dar labiau sustiprins jo baimę ir nesaugumo jausmą.
13. Nebijokite vaiko ašarų.
Ką svarbu žinoti tiek tėvams, tiek auklėtojams, kad verkdamas vaikas išsivalo nuo neigiamų emocijų, nudrenuoja stresą ir neleidžia jam kauptis organizme. Neretai tie vaikai, kurių adaptacija vyko gana emocingai, lydima ašarų ir pasipriešinimo, serga daug mažiau nei tie vaikai, kurie linkę nerodyti savo nerimo ir baimės, laikyti šiuos jausmus savyje ir kurių adaptacija išoriškai vyko ramiau bei patogiau. Adaptacijos laikotarpiu vaikas išgyvena stresą, tai yra normali reakcija ir organizmas ieško būdų kaip juo atsikratyti. Jei nepavyksta streso išverkti ir ištrypti, tuomet organizmas „suserga“, kad per karščiavimą, prakaitavimą, o neretai – ir pykinimą išsivalytų, o būnant namų aplinkoje – sukauptų naujų jėgų.
Todėl yra sveika leisti vaikui išsiverkti (tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikas dirbtinai turi būti tam skatinamas); suaugęs turi sudaryti tam erdvę. Galima apkabinti verkiantį vaiką (jei jis gerai jaučiasi liečiamas), kitu atveju galima tiesiog ramiai pabūti šalia. Kai vaiko verkimas pernelyg įsismarkauja, tuomet jau būtina suaugusiojo intervencija išvedant vaiką iš savotiško transo būsenos. Tačiau ašarų bijoti nereikia – labai didelę klaidą daro suaugusieji, kurie bet kokiomis priemonėmis, bet kokia kaina iškart stengiasi stabdyti vaiko verkimą ir taip neleidžia jam išsivalyti nuo neigiamų emocijų.
14. Kraštutiniu atveju pakvieskite auklėtojas pasisvečiuoti į namus.
Kartais, kai vaikas labai sunkiai išgyvena adaptacinį laikotarpį, nesaugiai jaučiasi grupėje, yra rekomenduojama auklėtojoms aplankyti vaiką jo namuose. Vakare sulaukęs svečių vaikas tarsi gauna žinią, kad auklėtojos yra šeimos draugės, draugauja su jo tėčiu ir mama, o tai reiškia, kad jomis galima pasitikėti. Pamačius auklėtojas savo namų aplinkoje, vaikui lengviau jas priimti darželyje, didėja jo saugumo jausmas, tarsi apsijungia darželio ir namų aplinkos. Auklėtojoms taip pat labai naudinga pasisvečiuoti – pamatyti, koks vaikas namuose, kaip jis elgiasi, bendrauja su tėvais, koks tėvų tarpusavio santykis. Vaiko ir jo aplinkos pažinimas leidžia geriau pajausti vaiką, rasti geriausius vaikui pedagoginius sprendimus.
15. Greitų rezultatų nebūna!
Žinoma, pačios baisiausios yra pirmos dvi, neretai – trys savaitės. Širdį drąsko graudžios atsisveikinimo scenos, namuose susiduriate su didžiuliu vaiko pasipriešinimu eiti į darželį. Tačiau vaiko adaptacija darželyje tuo nesibaigia. Keista, kai tėvai po kelių savaičių stebisi, kodėl jų vaikas nesidžiaugia darželiu, nenoriai keliasi, nori kuo greičiau išgirsti apie vaiko mokymosi, ugdymosi rezultatus. Svarbu suprasti, kad kol vaikas nepradeda saugiai jaustis naujoje aplinkoje, apie jokius kitokius vaiko pasiekimus yra anksti kalbėti. Vaiko poreikių sistema yra griežtai hierarchiška: kol nėra patenkinami žemieji poreikiai (fiziniai, saugumo) vaikas nepereina prie aukštesniųjų poreikių tenkinimo (draugystės, meilės, savivertės, atradimų, kūrybos, savirealizacijos ir pan.). Viskas vyksta labai palaipsniui, mažais žingsneliais. Pirmąjį mėnesį vaikas apskritai yra susikoncentravęs į savo vidinius išgyvenimus, nors stebi ir kas vyksta aplinkui (svarbu pabrėžti, kad jei vaikas kažko nedaro, o tik stebi, tai nereiškia, kad niekas nevyksta!). Antrąjį-trečiąjį mėnesį po truputį naujokas pradeda orientuotis grupėje, dalyvauti veiklose. Pradeda megzti santykius su kitais vaikais, mokosi bendrauti ir žaisti (patikėkite, to irgi reikia mokytis!). Ir tik po gero pusmečio vaikas pradeda jaustis saugiai naujoje aplinkoje, nebejausti nerimo. Tada ir atsiranda tikroji motyvacija eiti į darželį, kur laukia nauji draugai, pradėti ir nepabaigti žaidimai, įdomios veiklos, pažinimo ir nuostabiausių atradimų kupinas pasaulis!
Kantrybės, drąsos ir sėkmės Jums!