www.namudarzelis.lt - straipsniai

Mokyti ar žaisti?

Kas yra žaidimas pačiam vaikui? Kaip mes suprantame žaidimą ir kaip rimtai reikėtų jį vertinti?
Dovilė Jankauskienė:
Pačiam vaikui žaisti pirmiausia yra labai malonu. Žaidimo metu net sukurti sunkumai yra malonūs, juk juos vaikas įveikia, dėl to žaidimas nepabosta. Tai yra vaikui labai rimta veikla, kuri tuo pačiu nesukelia jam įtampos. Tai savotiškas, bet labai puikus aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas. Taip pat išradingumo forma – prieš stebėtoją atsiveria vaiko fantazijų pakeistas pasaulis. Galima labai rimtai pasakyti, kad žaisdamas vaikas organiškai sujungia mąstymą, kalbą ir vaizduotę.
Rūta Jurėnienė:
Galima išskirti tris svarbias žaidimo funkcijas: pirma – išorinių įspūdžių perdirbimas ir įsisavinimas, antra – terapija, trečia – kūrybinės fantazijos palaikymas ir stiprinimas.
Vaikystės žaidimų vaisiai pasireiškia vėliau – suaugusiojo gyvenime. Įdomu, kad žaidimo prigimtis dvilypė: ir įkvėpimas, ir iškvėpimas. Žaidime vaikas gali ne tik savaip pakartoti patirtus įvykius ir išgyvenimus, bet ir netiesiogiai įveikti konfliktus, kylančius jo realiame gyvenime, realizuoti lūkesčius, savaip modeliuoti įsivaizduojamą situaciją.
Laikas ir dėmesys, skirtas vaiko žaidimams pastaruoju metui daugeliui pedagogų ir vaiko raidos psichologų kelią pagrįstą nerimą. Įprasta istorija: studentė rinkdama medžiagą diplominiam darbui turi stebėti laisvą vaikų žaidimą. Ji kreipiasi į darželio administraciją leidimo. Atsakymas: pirmoje dienos pusėje neverta čia eiti, žaidimui nėra laiko – vyksta užsiėmimai. Na, gal antroje dienos pusėje...

Kokią įtaką žaidimas turi vaiko ugdymui, lavinimuisi? Kokia žaidimo svarba vaiko ugdymuisi, vystymuisi? Kokią įtaką tai turi tolesniame vaiko gyvenime?
Dovilė Jankauskienė:
Žaisdamas vaikas įgyja, lavina šias kompetencijas:
- pasaulio ir savęs pažinimo. Žaidimas yra subjektyvi vaiko projekcija į išorinį pasaulį - vaikas žaisdamas parodo kaip jis jaučiasi, ką išgyvena, kaip jis supranta kas vyksta šalia jo;
- vertybių formavimosi. Žaidimas vaikui yra tyrinėjimo forma – per jį jis atspindi tam tikrus idealus, egzistuojančius suaugusiųjų pasaulyje. Taip po truputį formuojasi paties vaiko gyvenimiška pozicija.
- lavina vaizduotę, kūrybingumą ir fantaziją. Vaikui balto audeklo gabalas gali tapti puikiu gydytojo chalatu, pagaliukas – švirkštu, popieriaus skiautelės – vaistais, o lėlė ar kantrus senelis – ligoniu. Tokie kūrybiški žaidimai yra pagrindinis ikimokyklinio amžiaus vaikų užsiėmimas. Žaidime vaikui viskas gali tapti viskuo, atitinkamų gestų dėka daiktas įgauna savo simbolinę reikšmę;
- lavina protą - spręsdami žaidimo metu iškilusias užduotis, vaikas savo mintis mokosi išreikšti žodžiais. Žaisdamas vaikas sujungia mąstymą, kalbą ir vaizduotę;
- moko rasti alternatyvą, kas kuria emocinio saugumo jausmo bazę jau suaugusio žmogaus gyvenime. Vaikams įdėjos ateina dažnai, jų kūrybinių impulsų dar neužgožė tik „funkcinis“ mąstymas. Skėtis ne tik saugo nuo lietaus, o ant kėdės galima ne tik sėdėti. Vaikai, kuriems tėvai neparodė, nesuteikė galimybių ieškoti alternatyvų, nesuteikė žinojimo, kad visada galima rasti alternatyvų, lengvai pasiduoda panikai ir sąstingiui. Jau suaugę žmonės kaskart, kai pajaučia neturį alternatyvos, paniškai kabinasi į tą vienintelę, kuri dar liko. Draugė nepaskambino – apima nerimas, nes kitos neturiu, viršininkas nekreipia dėmesio – kas bus jei išmes iš darbo ir.t.t.;
- didina vaiko savivertę ir pasitikėjimą savimi. Žaisdamas vaikas mokosi įveikti sunkumus, todėl žaidimas tampa nepabostančia veikla, kuri suteikia gilų pasitenkinimo savimi jausmą;
- įgyja socialinių įgūdžių (lavina socialinę kompetenciją). Žaisdamas vaikas pykstasi, per tai – mokosi susitaikyti, surasti kompromisą, kurti tokias žaidimo taisykles, urios būtų vienodai teisingos kitiems (antraip žaidime jis liks vienas). Įsikūnydamas vis į kitas roles, vaikas mokosi matyti situaciją kito akimis, suprasti skirtingas pozicijas.
- ir paprasčiausiai - ugdo savo motorinius sugebėjimus. Šių dienų vaikai, natūraliai judantys mažai, turi silnai išvystytą motoriką. Dėl šios priežasties mamos vis dažniau kreipiasi į logopedus dėl vaiko kalbos sutrikimų – šie du dalykai glaudžiai susiję tarpusavyje.

Ką turėtų žinoti tėveliai apie tam tikro amžiaus (pvz 0-1, 1-2, 2-3,3-5 metų) vaiko žaidimo poreikį, žaislų ir žaidimų ypatumus? Kokie žaislai ar žaidimai jiems reikalingi, kaip jie juos supranta, koks yra žaidimo partnerio poreikis, kokie žaidimai paskatintų lavinimąsi žaidžiant ir pan.
Rūta Jurėnienė:
Mažylis žaidžia su savo rankytėm, kojytėm ir viskuo, ką mato ir gali pasiekti. Tai mums visiems pažįstami atradimo-pažinimo žaidimai. Panašiai trečiaisiais gyvenimo metais vaikas žaidžia tyrinėjimo žaidimus: bandydamas kaupia patirtį, atranda vis daugiau galimybių. Svarbu žinoti, kad iki 3 metų vaikui žaidimo draugai dar nesvarbūs, jis dar negeba žaisti kartu, bet jau bando žaisti šalia, sugyventi; stebėdamas vyresnius vaikus gali perimti jų žaidimų patirtį. Beje, vaikas iki 3 metų gali turėti menamą žaidimų draugą, lyg antrąjį aš: su juo bendrauja, jam perkelia savo džiaugsmus ir rūpesčius. Neišsigąskite, jei trimetis vaikas nežaidžia kūrybinių žaidimų su kitais vaikais, bet štai keturmetis jau nušvinta atradęs žaidimų draugą. Tai – naujas etapas, juk žaidžiant drauge labai prasiplečia žaidimo galimybės. Jei trimetis yra savyje su visais vaidmenimis iš karto (jis ir šunelis, ir jo šeimininkas), tai penkiamečiai tariasi: „na, tu būk vaikas, o aš būsiu daktarė“, bet iki gebėjimų tartis vaikas nueina nemenką kelią, galime stebėti kaip progresuoja, ilgėja vaiko žaidimas. Šeštaisiais-septintaisiais gyvenimo metais vaikai išvysto sudėtingo siužeto pusantros ir porą valandų trunkantį žaidimą. Šiems vaikams ypač svarbūs žaidimų draugai. Apskritai draugystė šiame amžiuje – svarbiausia. Jei vaikas pykstasi su geriausiu draugu – normalu, nes tai patirtis, galimybė išmokti socialinių santykių. Kiek leidžia galimybės, tegu šio amžiaus vaikai taikosi patys, įsikišdami mes sujauktume unikalią progą įgyti svarbios šiuo metu patirties. Įprastais atvejais patys vaikai taikosi lengvai ir greitai, o šiaip... tokiu būdu ir kuriamos žaidimo taisyklės. Todėl 3-7 metų vaikui tiesiog būtina būti kartu su kitais vaikais, tiksliau, turėti laiko ir erdvės laisvam žaidimui drauge. Šio poreikio ir laiko negali kompensuoti vaikų ugdymo būreliai – vaikui reikia daug daugiau laiko ir erdvės būti kartu su kitais vaikais.

Ko neišmoksta vaikas, kuris neturi laiko žaisti (nes, pvz., lanko keturis būrelius kasdien)?
Rūta Jurėnienė:
Teko atlikti ne vieną vaikų motyvacijos analizę. Klausiamas, kodėl jis eina į darželį trimetukas dažnai atsako, kad „nėr kur dėtis – tėveliai eina į darbą, o mane veda į darželį“. Keturmetis jau teigia, kad „čia yra žaislų“ ir vardija savo mėgstamiausius, o penkiametis sako: „čia turiu draugų ir žaidžiu su jais“.
Ir puiku, jei pasitikdamas septintąjį gimtadienį vaikas pasakys: „nusibodo darželis, čia nėra ką veikti“. Tai požymis, kad vaikas gerai panaudojo, išsėmė žaidimų laiką ir yra pasiruošęs naujam - mokymosi etapui. Praktika rodo, kad vaikai, kurie galėjo laisvai netrukdomi žaisti iki mokyklos, labai nori mokytis ir mokosi sėkmingai.
Na, o jei trimetis nuo ryto iki vakaro užimtas ugdymu, veiklomis, būreliais, tai šešerių jis jau pervargęs, o po dvidešimties metų galbūt ne tik persisotinęs intelektualiniais žaidimais, bet ir stokojantis emocinio intelekto, socialumo, ekstravertiškas, skurdokų jausmų žmogus. Galbūt net sutrikęs jo realybės pojūtis. Mat pirmajame septynmetyje neperdirbta pažintinė ir jausminė patirtis vėliau pasireiškia neadekvačiomis reakcijomis į aplinką, padidintu jautrumu.
Dovilė Jankauskienė:
Dažnai yra diskutuojama ar vaikas, bendraudamas tik su suaugusiais ir neturėdamas galimybių žaisti su kitais vaikais, galės įgyti jam reikalingų socialinių įgūdžių? Kai kurie autoriai teigia, kad tai kažkuria dalimi įmanoma, nes vaikas labai sugeba prisitaikyti ir gali išmokti svarbiausių socialinių įgūdžių įvairiai ir būdamas skirtingo amžiaus. Tačiau akivaizdu, kad mažas vaikas, galėdamas žaisti su kitais vaikais, įgyja daug svarbios ir įvairiapusės patirties, kurią suaugusiesiems suteikti vaikui arba vaikams patiems įgyti vėliau yra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, Norvegijoje atlikto tyrimo duomenimis, vaikai, augantys atokiuose, izoliuotuose vienkiemiuose, net praleidę dvejus metus pradinėje mokykloje, vis dar atsilieka nuo savo bendraamžių sugebėjimu suprasti kitų asmenų požiūrį į įvairius dalykus.
Yra atlikta daugybė tyrimų, kuriuose yra išvados, teigiančios, jog vaikai, turintys geresnę vaizduotę, yra aukštesnio intelekto ir sugeba lengviau įveikti sunkumus. Kad vaiko vaizduotės lavinimas gerina gebėjimą spręsti sunkumus bei didina mokymosi efektyvumą.

Jei reiktų rinktis: ankstyvieji mokslai ar žaidimai, renkatės, be abejo, žaidimą. Laikotės tarsi priešingos vaiko ugdymo strategijos, kai tuo tarpu visi stengiasi mokyti vaiką skaityti, rašyti, kalbėti užsienio kalba kone nuo lopšio. Pagrindiniai argumentai.
Rūta Jurėnienė:
Šiuo metu, ne paslaptis, yra padidintai žavimasi ugdančia ir lavinančia veikla, o žaidimas yra nustumiamas į antrą planą. Ugdymo ir dar kartą ugdymo itin pageidauja tėvai, o pedagogai/administracija dažnai nusileidžia tėvų-klientų norams, pamiršdami atstovauti tikruosius vaikų poreikius. Nevadinkime žaidimu lavinamųjų užduočių, ugdomųjų pratybų, ugdymo technologijų, „saviraiškos studijų“ su anglų kalba ar panašių suaugusiųjų išradimų, nes tai yra mokymasis, o ne žaidimas. Tikrasis žaidimas prasideda tuomet, kai vaikai pasislepia nuo mūsų, kai būna savyje, natūralioje aplinkoje, patys kuria sau žaidimą.
Pastarųjų dešimtmečių žaidimo tyrimai rodo, kad vaikai, kurie daug ir intensyviai žaidė, sėkmingai reiškiasi emocinėje, socialinėje, motorinėje (fizinėje) ir intelektinėje, kognityvinėje sferose.
Vaikų žaidimo rezultatus apibendrinęs vokiečių psichologas Arminas Krencas teigia, kad žaidimas padeda vaikui įgyti savarankiškam ir atsakingam gyvenimui reikalingus įgūdžius ir išvystyti svarbiausius gebėjimus.
Kurdamas menamas situacijas vaikas pats padaro žaidimą savo vystymosi šaltiniu. Todėl labai raginu visus suaugusiuosius tinkamai vertinti, gerbti, puoselėti ir kurti sąlygas laisvam vaiko žaidimui.
Dovilė Jankauskienė:
Čia turbūt reikėtų pasakyti, kuo mokymasis skiriasi nuo žaidimo. Žaidimas yra subjektyvi vaiko projekcija į išorinį pasaulį. Vaikas žaisdamas parodo kaip jis jaučiasi, ką išgyvena, kaip jis supranta, kas vyksta šalia jo. Tuo tarpu mokymosi proceso metu išorinis pasaulis yra priimamas ir paverčiamas savo dalimi. Čia slypi du pavojai – ikimokykliniame amžiuje mokymosi metu gauta informacija gali tapti svetimkūniu (vaikui ji gali būti svetima, neatitinkanti jo amžiaus gebėjimų informaciją pasisavinti, turimos patirties, kad ją „perleisti“ per savo vidinį filtrą) arba, vaikui esant mažam ir turint dar tik besivystančią jo asmenybės šerdį, mokymosi metu gauta informacija gali pernelyg įtakoti jo asmenybę, tampti dirbtinai sukurta jos dalimi.
Žaidimas yra saugus išorinio pasaulio pakeitimas pagal mūsų norą, o išmokimas keičia mus pačius, todėl čia labai svarbu neprarasti vaiko esaties.

Ar suaugęs turėtų kištis į vaiko žaidimus?
Dovilė Jankauskienė:
Jei vaikas neprašo pagalbos geriausia leisti jam pačiam viską išspręsti, nes sunkumai ir kliūtys būtini vaiko žaidimui, be jų jam greitai atsibos žaisti. Sunkumų išsprendimas sukelia gilų pasitenkinimą savo veikla. Nebūtina užversti vaiką pasiūlymais, ką veikti, kuo užsiimti (dažniausiai tokiais atvejais galėjote pastebėti, kad vaiko Jūsų idėjos visai neuždegė). Nuobodulys yra didžiulis kūrybos stimulas. Nuobodžiaujant viskas yra apžiūrima, stebimi vidiniai impulsai: ko norisi?, ką čia nuveikus?
Labai dažnai po vaiko klausimu suaugusiajam (ką veikti?, neturiu kuo užsiimti...) slypi prašymas – veikiame ką nors kartu, drauge! Todėl vaikui visuomet galima pasiūlyti kartu žaisti jūsų ”mėgstamus” namų ruošos ”žaidimus”. Drauge pjaustyti obuolius ar kepti sausainius, siurbti kilimus ar valyti dulkes - vaikui tai yra labai įdomūs žaidimai ir dar žaidžiami kartu su pačiu geriausiu žmogumi pasaulyje - Jumis. Be to, tokiu būdu vaikas gali pasisemti idėjų savo žaidimams.
Rūta Jurėnienė:
Tradiciškai daugelis suaugusiųjų šiais laikais turi nuostatą: mokykime vaiką žaisti, ugdykime jo įgūdžius... Vaiko žaidimo organizavimas ir inspiravimas – labai slidus dalykas, nes rizikuojame peržengti ribą, įsikišti per daug, nuslopinti, užgožti, iškreipti. Labai greitai galime pažeisti vaiko fantaziją, kūrybingumą. Mažylis mus mėgdžioja. Matau suvaikėjusias, nuolat žaidžiančias mamas, norinčias būti pačiu geriausiu pavyzdžiu. Taip, naudinga žaisti drauge su vaiku. Visgi suaugusiojo veiksmai turi būti orientuoti į savistabą: kas vyksta? Ką jaučia vaikas? Ar jis čia ir dabar svarbus? Nedominuokime. Nesugriaukime to, ką vaikas jau turi: gebėjimą žaisti jis atsineša gimdamas! Laisvas žaidimo turinys leidžia atsiskleisti vaiko fantazijai. Geriausias žaidimas – netikėtas, spontaniškas. Priešingai, žaidimas pagal iš anksto numatytą programą praranda savo esminę prasmę ir negali būti laikomas žaidimu tikrąja šio žodžio prasme.
Kartą viename darželyje auklėtoja nustojo mąstyti standartiškai: ką naujo pasiūlyti vaikams, kuo dar sudominti, kokių žaislų ir priemonių atnešti. Rytą ji pasakė: „žaiskite, ką norite“ ir ėmė stebėti, kas vyksta. Po poros neramių dienų vaikai apsiprato su laisve, o tada... auklėtoją pribloškė vaikų kuriamų žaidimų turiningumas, išradingas aplinkos daiktų panaudojimas ir rami atmosfera tvyranti žaidimo erdvėje. Žaidimai tęsėsi ir nesiliovė, peraugdavo į naujus žaidimus, atsinaujindavo kitą dieną su dar turtingesne fantazija ir vaizduote.

Kiek laiko vaikui reikėtų žaisti kasdien?
Rūta Jurėnienė:
Kuo daugiau, tuo geriau. Tėvai gali atlikti paprastą eksperimentą: eilinę vaiko dieną namuose stebėkite ir užrašykite laiką, kiek jūsų ikimokyklinukas žaidžia (iš tikrųjų žaidžia). Jei susidarys nors 5-6 valandos, tai jau neblogai. Idealu – 7-8 valandos. Taip, taip, vaiko gyvenimas – žaidimas.

Jeigu vaikas nenori žaisti, ką tai galėtų reikšti? Kokios turėtų būti tinkamos sąlygos vaikų žaidimui?
Dovilė Jankauskienė:
Labai trumpas atsakymas – taip nebūna, kad jis to nenorėtų, tiesiog aplinka jam tai trukdo daryti arba suaugęs siūlo žaisti taip ir su tuo, kam vaikas nėra pasirengęs ar tą darydamas nejaučia malonumo. Žaidimui reikia erdvės, laisvės.
Kas gali trukdyti vaiko žaidimui:
- per daug žaislų, įvairiausių priemonių, kurios neleidžia susikurti ”kliūties”ar ”problemos”. Perteklius riboja fantaziją ir vaizduotę – tai tas pats kaip būti persivalgius, kai ant stalo dar daugybė neragautų gėrybių;
- suaugusiųjų nurodinijimai ir komentarai, ”kad taip nebūna”, ”daryk taip ir ne kitaip” ir pan., šaipymasis, pasijuokimas (vaikas žaidžia rimtai, taip pat kaip jūs, pavyzdžiui, mylimam žmogui ruošiate vakarienę);
- dažnas žaidimo nutraukimas, negerbimas visos šios misterijos (baik žaisti, eik valgyti),
- griežti švaros ir tvarkos reikalavimai - tai sukelia baimę ką nors sugadinti. Žaidimą stabdo reikalavimas viską pačiam susitvarkyti ir tokie grąsinimai, kad jei nesitvarkys, viskas bus išmesta. Tada tikrai kyla arba didelis protestas arba pasyvumas.
Rūta Jurėnienė:
Vis dažniau į darželius ateina vaikai, praradę gebėjimą kūrybiškai žaisti. Vaikas susikaustęs arba agresyvus? Priežastis – suaugusiųjų nesupratingumas, vertinant vaikystės unikalumą ir vaiko poreikius. Matyt, kažkas ne taip su vaiko fizine ir dvasine aplinka.
Kad vaikas žaistų kūrybinį žaidimą reikia erdvės, laiko, trupučio žaislų ir sąmoningos suaugusiojo priežiūros (stebėjimo), kuri pasireiškia kaip pagarba žaidimui.
Aktyvaus ir turiningo žaidimo impulsas – vaiko gyvenimo kokybė, nes vaikas žaisdamas transformuoja savo patirtį. Jei norime, kad vaikas kūrybiškai žaistų, pirmiausiai pagalvokime, ar turiningai jis gyvena, ar pakankamai bendrauja su tėvais, ar jam padeda jo aplinka. Ir čia nebūtinos „studijos“. Žaidimo pamatas – emociškai turtinga ir įvairiapusiška vaiko kasdienybė. Vaikui svarbu stebėti suaugusiųjų užsiėmimus, darbus, pavyzdžiui, maisto gaminimą, meistravimą, augalų priežiūrą...
Antra sąlyga: žaidimui reikia medžiagos, priemonių. Ne dėlionių, galvosūkių, o tiesiog universalios, natūralios medžiagos: audinio skiaučių, medžio trinkelių, akmenukų, kaštonų ir kitų gamtos dovanų. Geriausi žaislai – daugiafunkciniai (jų funkcija kinta pagal poreikį). Žinoma, vaikai myli mūsų rankomis pagamintus žaislus: mamos megztą pelytę, tėčio drožinėtą arkliuką, auklėtojos pintą krepšelį. Gyvuliukai, lėlės ir jų baldeliai, indeliai – tai bene svarbiausi žaislai. Dar statybinė medžiaga ir širmos, leidžiančios atsitverti nuo suaugusiųjų.
Trečias svarbus dalykas: saugi atmosfera, leidžianti vaikams visa savo esybe pasinerti į žaidimą. Čia svarbus suaugusiųjų sąmoningumas – netrukdyti matant žaidžiančius vaikus. Padėti, jei to reikia ir nesikišti, jei nėra būtinybės.

< Atgal