Technologijų perkrautame pasaulyje sparčiai nyksta tikri jausmai. Kai suaugusieji pasineria į internetinę meilę, kai užvaldo materija,… Kas yra šiuolaikinė vaikystė? Mano vaikystė septintojo dešimtmečio viduryje nebuvo pertekusi žaislais, žmonėmis, įspūdžiais. Pamenu kaip nudžiugino tėtis, kai grįždamas iš darbo parnešė keletą kaštonų. Atsimenu kvapus, vaizdus, jausmus. Ta rami, tikrų jausmų ir atradimų kupina mano kartos vaikystė gelbėja mame šių dienų pasaulyje: leidžia pasisemti jėgų, būti ne tik kūrybinga, bet ir atsakinga.
Kas mane įkvepia, palaiko ir stiprina? Kasdienybė. Smagu, kai degant žvakei išdalini vaikams duoną. Nepakartojamas jausmas, kai seki jiems pasaką, užuodi lengvą levandų kvapą ir girdi saldžiai miegančių vaikų alsavimą.
Man labai svarbu, kad šių dienų vaikas galėtų būti vaiku ir turėtų tikrą Vaikystę. Neužskubintą, išžaistą, pasakomis nuspalvintą. Su pyrago kvapu ketvirtadienio vakarienei; prisiminimu apie žibintų šviesos taką, nušviečiantį kelią tamsiausią lapkričio vakarą; vilnos gumulėlio purumą, minkštumą ir šilumą, kai laikai ją tarp rankų; spalvų erdvę ir visišką pasinėrimą į save, kai lieji akvarelę; pirmo tikro draugo ištiestą ranką ar susitaikymo jaudulį...
Kažkada, kai tas mažas vaikas užaugs, būtent šie potyriai ir prisiminimai bus jo ramybės salos, į kurias jis sugrįš pasisemti jėgų. Tai, kas įkvėps ir leis būti kūrybingu. Būti savimi ir „neištirpti“ skubančioje minioje. Dvigubai stipriau išgyventi džiaugsmą (juk su suaugusiuoju kartu džiaugiasi ir Vaikas, esantis jame!).
Vaikystė – tai dovana, duota kiekvienam žmogui, kuri lydi ir stiprina jį visą tolesnį gyvenimą...
Vaikai mėgdžioja. Mūsų kalbėseną, manieras, mintis… Tada pagalvoji, kokia milžiniška atsakomybė tau tenka. Maža tik jausti meilę vaikui. Vaiko neapgausi. Jis jaučia tavo jausmus, nors tu gal norėtum, kad tikėtų žodžiais.
Pedagogu galima vadinti kiekvieną prie vaikystės prisiliečiantį žmogų. Kiekviena šeima yra auklėtojai. Ir auklėtoja yra tarsi mama – ji intuityviai jaučia, ką išgyvena jos vaikai. Tikram pedagogui rūpi ne tik vaikai, bet ir visa, kas su jais susiję. Jauti, kad kažkuriam iš ugdytinių tėvų nelengva, ir negali pasakyti, “manęs tai neliečia”. Ieškai kelių, kaip suprasti, ir kaip mylėti tą žmogų.
Mes visi – vaikai, tėvai, auklėtojai – netiesiogiai mokomės vieni iš kitų.

Rūta Jurienė, „Namų darželio“ auklėtoja