Kiekvienas gimdytojas dar negimus vaikui ima svajoti, piešti savo kūdikėlio šviesią ateitį. Įsivaizduoja, kokius talentus jis turės, koks bus jo charakteris, kuo jis bus užaugęs, kaip sėkmingai kurs savo ateitį, sieks karjeros ir turės gražią šeimą. Kiekvienas savo vaikui linkime tik paties geriausio.
Bet dažnai mes, tėvai, esame taip įsitempę dėl jau paaugusio savo vaiko pasiekimų, turime tiek daug lūkesčių jo atžvilgiu, kad kartais nematome, kad pačiam vaikui patinka ir daugiausia laimės suteikia visai kiti dalykai. Norime, kad vaikas puikiai skaičiuotų, o jam pačiam niekas neteikia tiek daug džiaugsmo kaip piešimas ar lipdymas. Norime, kad vaikas užaugtų stiprus, kad būtų pasiruošęs šių dienų pasauliui, o vaikas, atvirkščiai, – yra jautrus, neagresyvus, linkęs rūpintis ir globoti kitus.
Kodėl nepaisant besąlygišos ir begalinės tėvų meilės, santykis su jų pačių vaiku – brangiausiąja jų dalimi – yra pagrįstas tokiais dideliais lūkesčiais ir reikalavimais vaikui?
Žiūrint iš psichologinio taško, tėvai dažniausiai perkelia į savo kūdikį jų pačių meilę sau ir laiko jį vertingiausia savo dalimi. Dėl to jie gali apie jį visą laiką galvoti, nuolatos juo rūpintis, net atsisakydami savo patogumų, įveikti nuovargį, suprasti ir patenkinti jo poreikius. Nors tėvų meilė vaikui kaip atskiram asmeniui stiprėja jam augant, tėvų santykiai su juo visuomet daugiau nei visi kiti giminystės ryšiai remiasi jų pačių meile sau. Net ir užaugusio vaiko laimė ir pasisekimai, nesėkmės ir nelaimės visada labai jaudina jo tėvų širdis.
Tas didelis tėvų noras, kad jų vaikai kuo greičiau vystytųsi, kuo anksčiau visko išmoktų yra tarsi veidrodinis atspindys tų reikalavimų ir streso, kurį jaučiame mes patys, tėvai. Mūsų kasdiena yra lydima kovos už būvį, streso, tempo, nuovargio ir įtampos. Gyvendami tokį gyvenimą mes automatiškai jaudinamės dėl savo vaiko – kokiame pasaulyje gyvens jis, kaip kuo geriau paruošti jį išgyvenimui?
Pateiksiu pavyzdį. Save darbe su ikimokyklinio amžiaus vaikais mes vadovaujamės humanistinės pedagogikos principais. Vienas iš metodų, kurį propaguojame – mišraus amžiaus vaikų grupės. Tėvams dėl to, pastebėjome, kyla daug klausimų ir būgštavimų. Tai, kad mažiesiems bus gerai grupėje, kurioje yra ir vyresnių vaikų, tėvams paprastai net ir labai patinka. Akivaizdu, kad turėdamas pavyzdį, mažylis turi motyvaciją ir pats augti, greičiau pasiekti tai, ką gali vyresnėliai. Vyresnėliai mažiukams - tarsi Dievai, kuriais ir jie vieną dieną būtinai taps. Mažo vaiko saviugda tokiame modelyje tarsi spartėja. Tačiau daugiausia klausimų kyla dėl to ar vyresnėliai, būdami vienoje grupėje su keliais metais už juos jaunesniais vaikais (pirmame septynmetyje keli metai – didžiulis skirtumas!), nepradės regresuoti. Kad jų augimas, saviugda nebus tokia sparti kaip vaikui būnant vieno amžiaus vaikų grupėje. Tuomet visi vaikai yra daugmaž vienodo amžiaus, panašių gebėjimų, yra linkę lygintis su kitais, lygiuotis į stipresniuosius; konkurencinė aplinka tokiu būdu skatina jų siekius ir pasiekimus. Tačiau ar tikrai tai yra gerai? Ir ar visiems vaikams tas tinka?
Remiantis tiesioginio darbo su vaikais, jų stebėjimo patirtimi, daugybe šiuolaikinės psichologijos išvadų, galima teigti, kad jautresnius, mažiau už save kovojančius vaikus tokia aplinka ne skatina, o atvirkščiai – žlugdo. Mažina vaiko savivertę, blokuoja jo iniciatyvą; vaikas užsidaro savyje ir renkasi „outsider‘io“ rolę. Tuo tarpu aktyvieji, linkę dominuoti ir konkuruoti vaikai tokiomis sąlygomis išauga orientuoti į išorę. Įpratęs veikti dėl išorinio paskatinimo, žmogus praranda gebėjimą veikti iš vidinės motyvacijos, kurti, užsiimti tuo, kas jam pačiam yra įdomu, kas teikia džiaugsmą. Užaugęs toks žmogus vadovausis visuomenėje priimtomis normomis ir standartais: rinksis perspektyvią specialybę, sieks gerai apmokamo darbo, įtakingų pažįstamų, visom jėgom kovos už savo vietą po saule. Atrodo, kas čia blogo? Tokio rezultato kiekvienas ir siekiame savo vaikui – užauginti sėkmingą žmogų, būsimą bankininką, vadovą ar bent gerą specialistą?
Kad toks „užprogramuotos“ sėkmės modelis nėra veiksmingas, nebeatitinka šiandienos poreikių, nesunku įrodyti.
Pastebėkite savo darbinėje aplinkoje, kokie žmonės paprastai būna neformalūs lyderiai (tie, kurie yra natūralūs autoritetai, kuriuos visi gerbia ir žavisi, o ne tie, kuriems pagarbą formaliai garantuoja jų rangas). Natūralūs lyderiai paprastai yra ramūs, išlaikyti, visiškai neorientuoti į konkurenciją. Jie pasitiki savimi, nestresuoja, yra kūrybingi, gali generuoti originalias idėjas, atrodo, be jokių vidinių pastangų. Jie nesiekia būti lyderiais, bet tokie yra. Tarsi tai būtų jiems gamtos duota. Santykyje su kitu žmogumi jie geba išlikti savimi, tačiau tuo pačiu moka palikti erdvės kitam žmogui, išgirsti jo nuomonę, kartu rasti objektyvią tiesą, bendradarbiauti. Iš jų sklinda rami jėga ir patikimumas. Kitą žmogų tai skatina ne kovoti, o atsiverti, pozityviai dalintis idėjomis, ranka į ranką kartu siekti jų įgyvendinimo.
Ir atvirkščiai, tie žmonės, kurie bet kokia kaina stengiasi tapti lyderiais, tie, kurie orientuoti į konkurenciją, jie pastoviai stresuoja, jaučia įtampą. Jiems svarbiau, ne kad būtų priimtas geriausias sprendimas, bet kad tas sprendimas būtų jo.Tokiam žmogui labai svarbu būti įvertintam, kad juo žavėtųsi ir gerbtų. Paradoksas, tačiau atsitinka visai priešingai. Jo autoritetas yra formalus, bendradarbiauti su kitais žmonėmis jam trukdo jo paties įsitempimas, vidiniai konfliktai ir ambicijos. Jam sunku būti empatišku.
Ir būtent tokio tipo bendravimui mes ruošiame savo vaikus, nuo pat ankstyvos vaikystės skatindami jų konkurencingumą ir orientaciją į pasiekimus.
Kaip padėti savo vaikui ugdyti socialinę kompetenciją ir tuo pačiu savo paties identitetą? Kad mokėdamas bendradarbiauti, tuo pačiu jis išliktų laisva, kūrybinga ir stipria asmenybe? Ši tema – neišsemiama. Tam turėtume kalbėti apie pasakas ir apie tai, kad vaiko svarbiausias darbas vaikystėje – žaidimas. Kad turintys geresnę vaizduotę vaikai yra aukštesnio intelekto ir geba lengviau įveikti sunkumus. Kad intelektą lavina ne vaiko atminties plėtimas (anglų kalbos žodžių mokymasis ar pan.), bet leidimas jam pačiam atrasti reiškinių priežastinius-pasekminius ryšius. Apie tai, kad mokymasis pirmame septynmetyje turi vykti tarsi savaime. Būti žaidimo dalimi, orientuojantis į procesą, ne į rezultatą (nepatikėsite – vaikai skaityti ir rašyti išmoksta taip pat „stebuklingai“ kaip ir kalbėti!). Kad vaikas neprarastų vidinės motyvacijos, to, kas kiekviename žmoguje jau yra užprogramuota – prigimtinio siekio augti, tobulėti ir vystytis. Kad norėtų eiti į mokyklą.
Grįžkime prie mišraus amžiaus grupių. Kodėl vyresnio amžiaus vaikams yra gerai būti kartu su mažiukais vienoje grupėje? Tokia terpė leidžia sukurti sąlygas įvairiapusiškam socialiniam klimatui.
Mišraus amžiaus grupėje vyresnėliai turi savo pareigų bei privilegijų, kurios leidžia jiems pasidžiaugti tuo, kad jie gali ir moka daugiau. Kai nėra skatinami pasiekimai ir konkurencija, vyresnėliai imasi globoti ir rūpintis mažuosius. Ir daro tą su didžiausiu džiaugsmu, patys ir specialiai neskatinami! Taip ugdomas vaiko gebėjimas suprasti, kad žmonės skirtingi – yra daugiau galinčių, bet yra ir mažiau, kuriems pats gali padėti. Ugdomas vaiko supratimo, užuojautos ir žmogiškumo jausmas. Tuo pačiu per buvimą stipresniu, galinčiu globoti, stiprinamas vaiko pasitikėjimas savimi, jo savivertė, atsakomybė ir valia.
Mylėkime savo vaikus ir atminkime, kad jie yra dovana mums, didieji mūsų mokytojai. Kad jie į šį pasaulį ateina su savo uždaviniais, savo tikslais. Sudarykime sąlygas jiems patiems atrasti savo kelius, netrukdykime kuo plačiau išsiskleisti jų pačių sparnams ...

Audronė Kancė,  „Namų darželis“