Į pradžia El.paštas    
Straipsniai ::
Vaiko 1-3 metai: raida ir ugdymas

Per pirmuosius savo gyvenimo metus vaikas atlieka didžiulį darbą, kuris per visą vėlesnį jo gyvenimą niekada neįgaus tokio užmojo – jis auga. Per pirmąjį septynmetį yra net keli periodai, kai per palyginti trumpą laiką vaiko masė padvigubėja, šiuo laikotarpiu visi vidaus organai įgauna tikrąsias savo formas. Labai svarbu žinoti, kad vaiko fiziologinei raidai būdingi tam tikri amžiaus tarpsniai, seka, kuria formuojasi vidaus organai ir sistemos. Fiziologinė vaiko raida, jos etapai lemia ir išorinę vaiko raidą: socialinę, psichologinę, formuoja tam tikrus specifinius vaiko poreikius kiekviename amžiaus tarpsnyje. Žmogus – tai nuostabi sistema, kurioje viskas yra susiję ir kurioje mažiausias „sraigtelis“ gali išvesti iš rikiuotės visą sistemą. Pradėsime nuo pirmojo amžiaus tarpsnio.

VAIKAS IKI 3 METŲ

Fiziologinė raida

Šiuo metu vaiko „augimo jėgos“ yra nukreiptos į galvos sritį, veikdamos galvos smegenų, stuburo ir periferinę nervų sistemą - formuojasi vaiko neurosensorinė sistema. Šiame amžiuje vaikas yra ypatingai sufokusuotas į save, savo vidinius pojūčius. Mokosi, pažįsta pasaulį stebėdamas, liesdamas, ragaudamas, girdėdamas. Vaiko iki 2 metų intelektas sensomotorinis. Save ir pasaulį jis pažįsta vadovaudamasis tik jutimais. Sakoma, kad vaikas tame amžiuje – tai viena didelė ausis, akis, burna ir lytėjimas kartu sudėjus. Šiame laikotarpyje įvyksta keli ženklūs vaiko pasiekimai:

- Vaikas išmoksta vertikalios stovėsenos.
- Jis pradeda kalbėti.
- Galiausiai vaikas apie save pasako „aš”, kas yra vadinamosios trijų metų krizės pradžia ir naujo – socialinio etapo, prasidedančio nuo maždaug 3 metų.

Apie 3-4 metus vaiko intelektas tampa priešoperaciniu, formuojasi prielaidos loginiam, abstrakčiam mąstymui (pvz., vaikas jau pradeda rūšiuoti daiktus, klasifikuoti juos pagal požymius ir pan.).

Socialinė raida


Vaikas iki 2,5-3 metų yra individualistas, kurio „fokusas“ nukreiptas į save, savo poreikius, pasaulio pažinimą per pojūčius. Kitais vaikais jis domisi jau nuo kūdikystės, tačiau iki 3 metų parastai dar nesugeba užmegzti sąmoningo dialogo. Netgi stebint mažylių žaidimą matosi, kad jie gali būti šalia, susiglausti kūneliais, bet žais kiekvienas sau. Viena iš priežasčių, kodėl rekomenduojama darželį lankyti sulaukus 2,5-3 metų ir yra ta, kad tik apie trečius metus prasideda vaiko socialusis laikotarpis, jis pradeda sąmoningiau domėtis kitais vaikais, ieškoti su jais kontakto, vesti dialogą. Vaiko iki 2,5 m. tikrasis poreikis yra namų aplinka ir ribotas skaičius jam artimiausių suaugusių žmonių. Lopšelinio amžiaus vaikų grupė nuo darželinukų pirmiausia ir skiriasi tuo, kad joje vaikai ne žaidžia vienas su kitu, o su auklėtojomis: stengiasi į save atkreipti auklėtojų dėmesį, turėti kuo daugiau fizinio ir emocinio kontakto su jomis, užimti laisvą vietą ant kelių...

Svarbiausi vaiko gebėjimai nuo 1,5 iki 3 metų

Piešimas. Vaiko fiziologinė raida ypatingai atsispindi vaikų piešiniuose. Jei vaikas nėra „mokomas“ piešti, jis piešia iš vidaus ir jo piešinius galima „skaityti“ kaip elementorių, parodantį, kokioje raidos stadijoje vaikas yra, kaip jis jaučiasi, koks jo santykis su pasauliu ir savimi, ką jis išgyvena. Nuo 1,5 metų vaikų piešiniai yra abstrakcijos – apskritimai su tašku viduryje, susikertančios tiesės ir kreivės. Apie trečius metus vaikai dažnai piešia „galvakojus“ - didžiules galvas (kukulius), kurios neturi liemens ir tik galūnių užuomazgas. Per piešinį vaikas parodo, kokie vidiniai procesai vyksta jo viduje. Vaiko iki 6 metų piešti nereikia mokyti apskritai ir ypatingai nėra prasmės to daryti iki 3 metų. Nusiteikite, kad Jūsų vaikas šiuo metu tiesiog pažindinsis su tuo, kas yra spalva, linija, forma, mokysis laikyti pieštuką ar teptuką rankose, valdyti rankytę, piešimu perteikti savo kūrybinį užmanymą. Jei norite, su vaiku galite lieti akvarelę – pradžioje naudokite tik kelias spalvas: raudoną ir geltoną – tegu pats vaikas atranda pustonius ir atspalvius, kuriuos galima išgauti iš šių spalvų. Jei vaikas prašo ką nors nupiešti, galite jam pasiūlyti tą daryti kartu: vaikas tegu laiko pieštuką/teptuką/kreidelę, o jūs apglėbę jo rankelę padėkite išgauti norimas formas. Taip pat galite žaisti bendrą žaidimą, kai vaikas nupiešia liniją, jūs ją pratęsiate, tada jis pratęsia jūsų dalį ir taip toliau. Svarbiausia čia džiaugsmas, kuris atsiranda kuriant, atrandant, veikiant kažką kartu su jumis, tėveliais. Tuo pačiu lavės mažylio rankytės koordinacija, akies-rankos ryšys, spalvos pojūtis, o vaiko fantazija ir kūrybingumas nebus užgožtas suaugusiųjų parodytais šablonais (kaip turi atrodyti namas arba kokios spalvos turi būti saulė).

Kalbos vystymasis. Mažylių kalba vystosi labai individualiai. Vieni pradeda kalbėti gana anksti, nors ir netaisyklingai – skiemenimis, „nukąsdami“ galūnes; kiti ilgai tyli ir po to pradeda kalbėti iš karto vos ne pilnais sakiniais. Kiekvienas vaikas individualus,- tėvams didžiausias uždavinys yra išlaukti ir nepradėti nerimauti dėl vaiko kalbos ankščiau laiko. Sulaukus dvejų metų ir kelių mėnesių susiformuoja vaiko kalbos priebalsinė sistema: jis dažniausiai taria visus priebalsius, išskyrus vibrantus (kur reikia virpinti liežuvį, pvz., r) ir afrikatus (priebalsius, kurių tarimui reikia sprogstamojo ar pučiamojo elementų, pvz., c, č, ch, dž). Tokio amžiaus vaikai daro daug tarimo klaidų – tai yra natūralu. Tik apie trečius metus vaikas paprastai pradeda kalbėti nesudėtingais „telegrafiniais“ sakiniais, konstruodamas juos pats, ne iš atminties. Logopedai su vaikais nuo 3 metų dirba tik tais atvejais, jei kalba visai nesivysto ir tik nuo 4 metų dirba su vaikais, kurie netaisyklingai taria garsus ar turi kitų kalbos sutrikimų. Viskas, ką Jums reikia padaryti per pirmuosius 3 metus, tai sudaryti tinkamą aplinką mažylio kalbos vystymuisi.

Vaikas kalbėti mokosi pamėgdžiodamas. Todėl vaiko kalbos vystymuisi ypatingai svarbu, kad suaugę kalbėtųsi su juo, kad kalba, kurią jis girdi, būtų taisyklinga ir aiški. Nieko gero, kai suaugę su vaiku kalba pamėgdžiodami vaikišką švebeldžiavimą. Su vaiku kalbėkite parinkdami jam suprantamus žodžius, paprastais sakiniais, bet taisyklingai ir aiškiai.

Kalbai vystytis gali padėti ir įvairūs žaidimai, dainelės, kurias galite dainuoti, žaisti kartu su vaiku. 1,5-2 metų vaikams labai tinka įvairūs čiūčiavimų, mylavimų žaidimai, taip pat žaidimai, skatinantys pažinti savo kūną („Katu, katu, katučių“, „Virė virė košę“), judinant vaiko rankytes, kojytes, pirštelius, sūpuojant. Dainuokite ar deklamuokite paprastus, ritmingus dvieilius ar ketureilius, pasakydami ar išdainuodami vaiko, savo vardą. 2-3 metų mažyliams labai tinka įvairūs gamtos garsų, gyvūnų pamėgdžiojimai („Kalakutas“, „Višta“, „Pempė“, „Žąsys, „Ratai“ ir pan.), galima bandyti net greitakalbes.

Motorikos vystymasis. Vaiko kalbos vystymuisi didelę įtaką turi jo motorikos, o ypač smulkiosios išsivystymas. Smulkiosios motorikos vystymui labai tinka dainuojamieji, ritminiai pirštukiniai žaidimai. Pradėkite nuo visai paprastų, kur visi pirštukai turi susitikti vienas su kitu, pasisveikinti, kur kiekvienas pirštukas turi savo vardą. Smulkiąją motoriką vysto ir vaiko savarankiškumo įgūdžiai (mokymasis pačiam valgyti, nusiprausti rankeles, apsirengti). Nebijokite leisti vaikui įsitraukti į bendrus buities darbus su Jumis – patikėkite, jam nėra nieko smagiau kaip kažką veikti kartu su jumis: šluostyti dulkes, padėti skusti bulves, plauti indus, minkyti tešlą. Nusiteikite, kad virtuvė po tokių bendrų darbų atrodys kaip nusiaubta, tačiau vardan bendro džiaugsmo juk verta kažką paaukoti ar ne? Juolab žinant, kad tokia veikla dar ir vysto vaiko smulkiąją motoriką (o per tai – ir kalbą), pojūčius ir sensoriką, leidžia pažinti pasaulį ir būti jo dalimi. Tokio amžiaus vaikui tinka ir visi paprasti kūrybiniai darbeliai – lipdymas iš molio, vaško, druskos tešlos, bandymas verti karoliukus ir pan. Dėmesį 2 metų vaikas išlaiko iki 15 minučių, todėl būkite orientuoti į procesą, ne rezultatą. Visiškai pakaks, jei vaikas parutulios medžiagą rankytėse, pabandys susukti iš jos gyvatėlę ar rutuliuką, pauostys, susipažins su faktūra ir čia jo dėmesys pasibaigs. Tai visiškai normalu tokio amžiaus vaikui.

Apie trečius metus jau įvairėja pavidalų formavimo veiksmai: vaikui patinka minkyti, maigyti, suploti, ištempti, susukti, supjaustyti lipdymo medžiagas. Atsiranda geresnis akies-rankos ryšys: vaikas jau gali kontroliuoti, ką piešia, tapo, lipdo, nors realių dalykų vaikas dar nevaizduoja. Tokio amžiaus vaikui jau galima duoti neaštrias žirkles ir leisti kirpti, jis jau nori konstruoti iš įvairių medžiagų, jas rišti, lipdyti, tvirtinti kartu. Neaštriu peiliu galima leisti vaikui padėti supjaustyti obuolį, kriaušę pyragui.

Kad tinkamai formuotųsi vaiko kūnas, raumenys, pusiausvyra, kitaip tariant, stambioji motorika, sudarykite erdvę vaikui būti ir aktyviai judėti gryname ore. Trečiųjų metų vaikas jau gali išmokti važinėti triratuku, džiūgauja galėdamas nusileisti čiuožyne, suptis. Labai svarbu, kad erdvėje, kur vaikas žaidžia būtų įrengimų vaiko pusiausvyrai lavinti (pvz., buomas, takelis iš kelmų), kulbių, kurias jis galėtų ridenti. Leiskite vaikui bėgti – dviejų metų vaikas nepargriuvęs jau gali nubėgti 5 metrus, trejų – dar daugiau. Tačiau kol kas vaikas bėgdamas remiasi visa pėda į žemę, todėl jam sekasi vis dar sunkiai. Nebijokite, kad vaikas nukris – tik to pasėkoje formuojasi vaiko savisauga, jis geriau pažįsta savo kūną ir jo galimybes. Geriau jau parinkite iš esmės saugią vaiko judėjimui vietą (aptvertą, izoliuotą nuo pavojingų objektų, su minkšta žolės ar žemės danga) ir joje leiskite vaikui judėti laisvai. Dvimetis jau bando pašokti, bet dar nemoka atsispirti nuo žemės (jo kulkšnių kauliukai dar nesusiformavę, kas lemia spyruokliuojančių judesių atsiradimą). Leiskite vaikui šliaužti, ropoti, pačiam palįsti pro užkardas (pvz., spragą tarp tvoros ir krūmų), mokytis bėgti kaitaliojant bėgimo tempą, bėgant staigiai sustoti ir apsisukti. Galite kartu ridenti kamuolį vienas kitam, paspirti kamuolį, bandant pataikyti į plačius vartus. Vaikas jau gali abiem rankomis pagauti mestą kamuolį, jei jis mestas metro atstumu. Motoriką lavina net pats paprasčiausias dalykas, kaip lipimas laiptais. 2 metų mažylis lipa laiptais aukštyn, o 2,5 – jau geba pristatomu žingsniu nulipti ir žemyn. 3 sulaukęs vaikas aukštyn-žemyn lipa lengvai, keisdamas kojas ir dažniausiai nesilaikydamas. Kieme, jei jame yra užtektinai žaidimo įrengimų, medžiagos tyrinėjimui, vaikas visuomet susiras, ką veikti – nereikia bandyti tapti jo žaidimų draugu.

Savarankiškumo įgūdžiai. Savarankiškumas – tai vienas iš puikiausių dalykų, ką gali suteikti vaikui tėvai. Vaikui labai sunku pačiam išmąstyti, kaip „išlaviruoti“ šaukštą, kad sriuba patektų į burnytę, kokiu kampu pakreipti rankytę pasmeigiant kąsniuką, ką pirma užsidėti – batukus ar kelnes. Tai vaikui yra didelis darbas, kuriam „įveikti“ jis naudoja visą savo intelektą, koordinaciją ir kantrybę. Leiskite vaikui būti savarankiškam tiek, kiek leidžia jo amžius – padėkite, bet nedarykite visko už jį. Savarankiškumo formavimas - viena prasmingiausių vaiko iki 3 metų ugdomųjų veiklų. Nuo 1 metų vaiko motorika jau yra tiek išsivysčius, kad jis gali laikyti šaukštą, vadinasi, ir pavalgyti. Kiek tas pavyks tvarkingai – kitas klausimas, bet nuo kažko juk reikia pradėti, ar ne? To paties amžiaus vaikas jau gali pratintis laikyti puoduką abiem rankomis ir gerti iš jo. Taip pat nusiplauti rankeles, nusirengti prieš miegelį (jei tėtis ar mama atsagsto sageles) ir tvarkingai susidėti rūbelius, pabandyti apsivilkti marškinėlius, kojinaites, susitvarkyti savo žaidimo vietą. Galioja principas: jeigu nori, kad vaikas kažką darytų, turi daryti tą ir pats. Tvarkykitės kartu („aš įdedu vieną žaislą į dėžę, tu – kitą“), bet nedarykite visko už vaiką. Leiskite jam padėti ruošos darbuose: nurinkti indus nuo stalo, sukišti atrinktus skalbinius į skalbimo mašiną, nueiti ir kažką atnešti iš kito kambario. Sudarykite sąlygas vaikui būti savarankišku, kiek leidžia jo amžius ir išgyventi džiaugsmą, kuris apima vaiką, kai jam pirmą kartą pavyksta kažką padaryti pačiam.

Pasakos. Vaikams iki 3 metų yra pakankamai sudėtinga sukoncentruoti dėmesį tiek, kad išklausytų pasaką nuo pradžios iki galo. Net jei ji visai paprasta ir trumpa. Nenusiminkite – tai yra visiškai normalu. Pačios paprasčiausios (ritminės, gyvulinės) liaudiškos pasakos kaip kad „Vištytė ir gaidelis“, „Vilkas ir ožiukai“ ar „Ropė“ pradedamos sekti vaikams nuo 2,5-3 metų. Ir tai ne visi trimečiai gali jas išklausyti. Su dvimečiu pradėkite nuo visai paprastų savo kūrybos pasakaičių, kurios atspindėtų realius Jūsų mažylio gyvenimo faktus: pvz., „kartą gyveno mažas berniukas Jonukas, kuris turėjo mamytę Rasą ir tėvelį Marių. Taip pat jie turėjo katinėlį Rainakėlį ir visi kartu gyveno gražiame baltame namelyje...“. Jei ir tai bus per stipru – tiesiog pasitenkinkite švelnia ir gražia lopšine, niūniuojama prieš miegą.

Žaidimai. Vaiko iki 2,5-3 metų žaidimai yra individualūs, sufokusuoti į pasaulio ir savęs pažinimą per pojūčius. Kai vaikas liečia tam tikrą daiktą, medžiagą, iš šio santykio atsiranda pojūtis. Pojūtis praplečia vaiko patirtį, skatina tyrinėjimo procesą. Informacija, atėjusi iš pojūčių, yra „apdorojama“. Tada seka suvokimas. Kad suvokimas būtų teisingas, informacija, atėjusi iš pojūčių turi būti tikra, t.y., pojūčiai neturi būti „apgaunami“ (pvz., atrodo kaip medis, o iš tikrųjų plastikas). Gerai išvystyti vaiko pojūčiai ir sensorika turi labai didelę įtaką vaiko besiformuojančiam kritiniam mąstymui, emociniam intelektui. Todėl labai svarbu, kad vaiko aplinkoje būtų kuo įvairesnių ir natūralių medžiagų, kurias vaikas galėtų liesti, uosti, girdėti, matyti, rūšiuoti ir lyginti. Tegu vaikas komodoje turi jam skirtą apatinį stalčių, kuriame būtų sudėti jo „lobiai“: įvairios natūralios medžiagos (lino, šilko, kartūno, vilnos) skiautės, megztos juostelės, virvelės, įvairaus dydžio nugludinti medžio pagaliukai, akmenukai, į seną dėžutę sudėti stiklo rutuliukai ir didesni gintaro gabaliukai, kaštonai, fetro skrybėlės, nenaudojamos skaros ir šalikai, siūlų kamuoliukai (praktiškumo dėlei jie gali būti apvelti vilna). Pamatysite, vaikui bus pats įdomiausias žaidimas visus šiuos daiktus ištraukti, žiūrinėti, dėlioti, fantazuoti, sugalvojant netikėtus jų panaudojimo būdus. Duokite vaikui medžio ripkelių, plokščių akmenukų, dangtelių ir kitų daiktų, kurie žaidime pakeistų tikrus daiktus, lyg būtų pyragėliai, vaisiai, lėkštės.

Leiskite vaikui bent trumpam pažaisti vienam šalia jūsų. Kol būsite užsiėmę virtuvėje, tegu vaikas žaidžia su tikrais virtuvės daiktais, tarsi imituoja jūsų veiksmus: mediniais ar metaliniais dubenimis, dubenėliais, šaukštais, samčiais. Vaiko nereikia užimti kiekvieną mielą minutę – tokie tyrinėjimo žaidimai taip įtraukia, kad veiklos užtenka kelioms dešimtims minučių.

Apie trečius metus vaikas pradeda žaisti vaizduotės žaidimus: lyg būtų mama, tėtis, vairuotojas, gydytojas; geba apsimesti katyte, šuniuku ar zuikučiu. Žaisdamas atlieka ne tik realius veiksmus su daiktais, bet ir tariamus (lyg valgo, verda valgį, plauna, remontuoja, miega ir pan.). Žaisdamas atkuria ne tik čia pat patirtus, bet ir anksčiau matytus, išgyventus įspūdžius. Per žaidimą parodo, kaip suvokia ir supranta tą informaciją, kurią gavo stebėdamas aplinką, suaugusius žmones. Tačiau kol kas tokio amžiaus vaikas žaidžia vienas ar greta kitų. Tėvai gali pasirūpinti, kad trimetis turėtų įvairių teminių daiktų (skrybėlių, gydytojo chalatą, prijuosčių, raiščių), kurie palengvintų jam vaidmeninius žaidimus. Tačiau nereikia supirkti „gydytojo“, kirpyklos“ ar kitokių rinkinių – mažylis puikiausiai medžio pagaliuke gali „pamatyti“ šukas, termometrą, o tai kur kas geriau lavina jo vaizduotę nei žaidimas su iki galo išbaigtais žaislais.

Trijų metų krizė

Kai tik vaikas pirmą kartą suvokia esąs „aš“ (tas įvyksta amžiuje nuo maždaug 2,5 iki 3 metų), prasideda naujas laikotarpis: psichologų taip vadinama trijų metų krizė arba tėvelių daug paprasčiau įvardijamas „spyriojimosi periodas“. Vaikas apie save pradeda kalbėti pirmuoju asmeniu, nebetapatina savęs su aplinkiniu pasauliu. Prieštaraudamas, spyriodamasis, nesutikdamas vaikas geriausiai supranta savo „aš“ atskirumą. Per „ne“ vaikas tarsi suvokia: „čia esu aš, o čia – likęs pasaulis“. Iš kitos pusės, savęs atskirtumo nuo pasaulio suvokimas žadina vaike ir nesaugumo jausmą. Todėl kažkuria prasme jo elgesys tampa kontraversiškas: bundantis „aš“ reikalauja įtvirtinti savo savarankiškumą, tačiau tuo pačiu savęs atskirtumo suvokimas kelia nesaugumo jausmą.

Kaip elgtis su vaiku per trečiųjų metų krizę?

Pirmiausia apsišarvokite begaline kantrybe, supratimu ir meile. Suaugusiojo uždavinys šiuo laikotarpiu – švelnus, bet tvirtas vadovavimas vaikui, nustatant ribas ir taisykles.
Galioja keli svarbiausi principai:
- Nustatykite vaikui aiškias ribas ir taisykles. Permąstykite ir tvirtai nuspręskite, kas vaikui yra gerai, o kas ne. Čia galima vadovautis pačiu paprasčiausiu principu: gerai ir galima tai, kas nekenkia pačiam vaikui, kitiems žmonėms ir supančiai aplinkai. Taisykles nustatinėkite ramiai, su pilnu įsitikinimu ir apsisprendimu. Iš pirmo žvilgsnio ši paprasta taisyklė (nustatykite vaikui ribas) gali skambėti labai kietai ir autokratiškai. Bet taip nėra. Ribų bei taisyklių turėjimas leidžia vaikui jaustis emociškai saugiam. Kad vaikas jaustųsi saugus, jis turi būtinai į kažką atsiremti. Negimę kūdikiai įsiremia į mamos pilvo sienelę ir jausdami ją jaučiasi saugūs, kūdikis jaučiasi saugus vystykluose, o paaugusiam vaikui saugumo jausmą duoda aiškus ribų suvokimas.

- Būkite vieningi. Mamos ir tėčio sprendimai turi būti vieningi ir nenuginčijami. Čia jūs abu turite veikti petis į petį ir neleisti pajausti vaikui, kad galima kuriuo nors vienu iš jūsų manipuliuoti.

- Savo sprendimuose būkite nuoseklūs ir pastovūs. Taisyklės turi būti vienodos visiems ir visais gyvenimo atvejais. Jos negali būti keičiamos priklausomai nuo Jūsų nuotaikos, nuovargio ar to, kad namuose yra svečių.

- Jei norite, kad vaikas kažką darytų, patys tą darykite ir atvirkščiai. Ir nepamirškite, kad tai negali būti deklaratyvu. Jūsų žodžiai, veiksmai turi sutapti su Jūsų mintimis ir jausmais. Kad ir kaip tai būtų nepatogu, tačiau šiuolaikiniai vaikai labiausiai mėgdžioja ne mūsų veiksmus, bet mūsų mintis ir vidines būsenas...

- Nebūkite per daug įsitempę. Kartais (labai retai) „nepastebėkite“, kai vaikas nusižengs Jūsų nustatytoms taisyklėms. Taip leisite vaikui pajusti nedidelę pergalę ir leisite vystytis jo asmenybei.

Sėkmės Jums!

Nuoširdžiai, Audronė,