Kalbėdama šia tema noriu plačiau paliesti kelis aspektus:

- aptarti vaiko lytiškumo raidos tarpsnius pirmame septynmetyje, plačiau išskiriant 5-6 metų laikotarpį;

- pateikti bent keletą patarimų suaugusiems, kaip reaguoti į pasikeitusį vaiko elgesį priešmokykliniu laikotarpiu, jo domėjimąsi savo ir priešinga lytimi, ką atsakyti į vaikų dažniausiai užduodamus klausimus.


Pradėsime nuo vaiko raidos ir jo lytiškumo formavimosi pirmame septynmetyje.

Vos gimę kūdikiai jau domisi savo kūnu, labai anksti pradeda jį tyrinėti. Vaikas liečia savo galūnes, taip pažindamas savo kūną ir džiaugiasi, kai kiti jį liečia, kutena, myluoja. Taip jis pažįsta save ir mokosi priimti kitų jam rodomą meilę. Vaikas tyrinėja save, atranda ir džiaugiasi tais malonumais, kuriuos gali suteikti jo kūnas. Tai normalūs pažintiniai procesai, įtakojami vaiko smalsumo, kurio plotis yra neišmatuojamas – nuo to, kas vyksta ant žemės, danguje ar vandenyje iki to, kas ir kodėl vyksta su pačiu vaiku.

Vaikas vystosi tam tikrais etapais – kiekvienam iš jų yra būdingi tam tikri uždaviniai, įtakoti fiziologinių procesų, vykstančiu su vaiku tuo metu, jiems atliepiančios vaiko socialinės, emocinės, psichologinės raidos. Taip pat kiekviename iš tų laikotarpių patiriamos traumos, nepatenkinti natūralūs vaiko poreikiai neigiamai gali įtakoti jau suaugusio žmogaus gyvenimą.

Šiuo klausimu labai populiari ir šiomis dienomis vis dar plačiai naudojama yra Z. Froido psichodinaminė asmenybės teorija, kalbanti apie tai, kad nepatenkinus organizmo fiziologinių poreikių nerealizuota fizinė energija gali transformuotis į psichinę ir atvirkščiai. Z. Froidas išskiria tam tikrus vaiko vystymosi tarpsnius su šiems tarpsniams būdingais požymiais. Manau, skaitytojams bus įdomu, jei bent trumpam apžvelgsiu kiekvieną iš jų (imsiu tik pirmą septynmetį), plačiau apsistojant ties tarpsniu, kuris yra aktualus Jums.

Iki 1,5 metų, pasak Froido vaikas išgyvena oralinę stadiją. Ši stadija susijusi su kūdikyste, kur pagrindinis malonumas pasiekiamas burnos dėka – valgant, susipažįstant su aplinkos daiktais, šaukiant suaugusiuosius, reikalaujant dėmesio. Tą labai lengva pastebėti stebinti kūdikius – viskas, ką kūdikis geba pajudinti, atsiduria burnoje: nykštys, apkloto kraštas, žaislas, nuo žemės pakeltas akmenukas. Net nevalgomų daiktų čiulpimas vaikui sukelia malonių pojūčių. Nepatenkinus čiulpimo poreikių jie neišnyksta, o reiškiasi įvairiais užmaskuotais būdais. Kūdikis gali čiulpti nykštį, paaugęs vaikas – graužti pieštuko galą, kramtyti nagus, suaugusieji – laidyti kandžias pastabas.

Nuo 1,5 iki 3 metų vaikas savo raidoje išgyvena analinę stadiją, kuri sutampa su vaiko mokymu naudotis tualetu. Vaikas natūraliai nejaučia jokio pasibjaurėjimo tuo, kas pašalinama iš jo organizmo, jam būdingas smalsumas. Šiuo etapu nekantrus lavinimas yra žalingas, juolab, kad vaikas negali kontroliuoti savo žarnyno veiklos iki antrųjų gyvenimo metų, o šlapinimosi – iki trečiųjų. Galutinai žarnyno veiklą kontroliuoti jis pradeda tik apie 5-uosius metus. Itin pedantiški tėvai, griežtai kontroliuojantys vaiko šalinimo procesus ir įpročius, gali įtakoti, kad jau suaugęs vaikas bus smulkmeniškas, pedantiškas, pabrėžtinai tvarkingas ar įsitempęs arba, atvirkščiai – labai neorganizuotas, netvarkingas. Suaugusieji, siekdami perkelti vaikų dėmesį nuo savo kūno funkcijų turėtų leisti vaikams teršti, kiek širdis geidžia, žaidžiant su smėliu, dumblu, dažais, moliu ir vandeniu.

Laikotarpyje nuo 3 iki 6 metų vaikas pereina lytinę (genitalijų) stadiją. Šiame amžiuje vaiko dėmesys nukrypsta į išorinius lyties požymius; vaikas aptinka, kad maloniausius kūniškus pojūčius jam teikia genitalijų sritis. Šiuo laikotarpiu berniukai siekia būti panašūs į savo tėčius, perima net jų būdo, elgesio savybes; mergaitės identifikuojasi su mamomis. Taip susiformuoja vaiko lytinis tapatumas – suvokimas, kad esi vyras ar moteris.

Taigi, sugrįžtam prie klausimo kaip turėtų elgtis tėvai šiuo laikotarpiu, juolab, kad vaiko sąmoningumas apie 5-6 metus jau yra pažengęs ir jis sugeba pateikti savo tėvams nemažai iššūkių bei dilemų. Haim G. Ginott savo knygoje „Tarp tėvų ir vaiko (nauji senų problemų sprendimo būdai)“ gana plačiai aptaria vaiko lytinio auklėjimo temą. Kam bus įdomu, raginu pasiskaityti – autorius kalba labai paprastai, suprantamai, pateikia daug pavyzdžių ir praktinių patarimų.

Labai trumpai čia perteiksiu svarbiausius patarimus tėvams. Kaip svarbiausius galėčiau išskirti kelis principus:

- tinkamiausias amžius pasakoti vaikui apie lytinius dalykus – tas, kuomet vaikas pats apie tai paklausia;

- suaugusiųjų atsakymai į tokio amžiaus vaikų klausimus iš vienos pusės turi būti aiškūs ir apibrėžti, kad būtų išvengta galimų seksualinio tapatumo sutrikimų, iš kitos pusės – neturi virsti ir anatomijos kursu;

- atsakymai turėtų būti trumpi, išreiškiami vienu ar dviem sakiniais;

- vaiko smalsumas yra natūralus, jo nereikia slopinti, tačiau jis turi būti nukreipiamas konstruktyvia, o ne destruktyvia kryptimi ir patenkinamas verbaliai (tėvams kalbantis su vaiku, atsakant į jo klausimus), o ne natūroje.


Žemiau pateiksiu keletą praktinių pavyzdžių ir jų sprendimo būdų.

Kai vaikas atranda anatominius berniukų ir mergaičių skirtumus, juos geriausia pabrėžti, o ne sumenkinti. Pvyzdžiui, mergaitei sakyti: „tu esi mergaitė. Tu turi makštį. Kai užaugsi, būsi mama. Džiaugiuosi, kad pastebėjai, jog berniukai ir mergaitės skiriasi vieni nuo kitų“.

Kai trimetis paklausia rodydamas į savo genitalijas: „kas čia?“, reikia aiškiai ir paprastai atsakyti: „tai tavo varpa ar makštis“.

Kai vaikas domisi, iš kur atsiranda naujagymis, nereikia pasakoti apie kopūstų lauką ar gandrus. Galima atsakyti vėlgi paprastai: „jis užauga mamytės pilvelyje“.

Beveik visi ikimokyklinio amžiaus vaikai laužo galvą dėl kelių klausimų: kaip vaikas pradedamas ir kaip jis išimamas. Patartina pirmiau išgirsti paties vaiko versiją ir tik po to pateikti sąvąją. Galimas suaugusiojo paaiškinimas: „vaikelis atsiranda, kai mamytė ir tėvelis labai myli vienas kitą ir nori turėti mylimą vaikutį“. Jei vaikas prašo detalesnio paaiškinimo, galima pasakyti: „kai mama ir tėtis nori turėti vaikutį, lastelė iš tėčio susilieja su ląstele mamos kūne ir kūdikis pradeda augti. Kai jis užauga pilvelyje, jis išlenda pro mamos makštį“.

Jei vaikas prašo parodyti tą vietą, pro kurią išlenda kūdikis, geriausia tokiu atveju nupiešti žmogaus figūrą ar demonstravimui panaudoti lėlę.

Suaugusieji turėtų pripažinti vaikišką smalsumą, susijusį su žmogaus kūnu. Vaikai paprastai jau yra turėję galimybės pamatyti, kuo skiriasi mažos mergaitės ir berniukai, taip pat atsitiktinai gali būti matę mus, suaugusiuosius. Žinoma, jie norėtų to ir dažniau. Tačiau suaugę tokiais atvejais turi pripažinti vaiko teisę į smalsumą, bet ginti savąjį slaptumą. Pavyzdžiui: „vonioje aš mėgstu būti viena. Aš papasakosiu tau, kaip atrodo suaugusieji – klausk, aš atsakysiu“.Toks elgesys neslopina vaiko smalsumo, bet nukreipia jį socialiai priimtinesniais kanalais.

Kitas dažnas tėvų klausimas yra susijęs kaip jie turėtų reaguoti užklupę savo ikimokyklinio amžiaus atžalas, žaidžiančias „daktarus“ ar „namus“. Tas gali įvykti svečiuojantis kituose namuose ar sulaukus svečių savuosiuose. Pirma noriu pabrėžti, kad tokio pobūdžių ikimokyklinio amžiaus vaikų smalsumas yra natūralus, sukeltas pažinimo troškulio. Tėvai tokiais atvejais neturėtų nei griežtai smerkti vaikų elgesio, tuo sukeliant kaltės jausmą, nei toleruoti tokius „žaidimus“. Užklupus vaikus reikėtų liepti jiems apsirengti ir susirasti kitą žaidimą. Svečiams išvykus ar sugrįžus namo, reikėtų pakalbėti su vaiku. Pokalbis galėtų būti toks: „jūs su Jonuku nurenginėjote vienas kitą. To daryti nevalia. Maži vaikai taip elgiasi, nes domisi, kodėl berniukai turi varpą, o mergaitės – ne. Jei tai tau įdomu, paklausk mūsų ir mes tau viską paaiškinsime.“ Rami, nekaltinanti tėvų laikysena padės apriboti tokius vaiko eksperimentus, nepažeidžiant jo smalsumo, bet nukreipiant jį labiau konstruktyvesne linkme.

Tai tiek svarbiausių dalykų. Supratimo Jums, pusiausvyros ir natūralaus priėmimo visų procesų, vykstančių tiek Jumyse, tiek ir su Jūsų vaiku.

Nuoširdžiai, Audronė.