Šių dienų psichologai vis dažniau kalba apie vertinimo poveikį besiformuojančiai vaiko asmenybei. Vertinamas vaikas pamažu į paviršių išstumia savybes, už kurias jis yra skatinamas ir giriamas, o tas savybes, kurios yra kritikuojamos, dažnai „nukiša“ kažkur gilyn. Taip pamažu susikuria arba yra įsisamoninama nauja vaiko asmenybė – ta, kurios yra tikimasi. Vaikams natūralu ieškoti pritarimo, o mums, suaugusiems, labai sunku susilaikyti nuo pagundos panaudoti tai teisingiems ugdymo tikslams.
Taip prigimtinė vaiko teisė būti mylimu tiesiog už tai, kad esi pasikeičia į suvokimą „esi kažkoks – esi mylimas“.
Kokios to pasekmės?
Viena vertus, vaikai, kurie pernelyg mėgina įtikti suaugusiems, yra pernelyg paklusnūs, jaučiasi nesaugūs. Dažnai ir užaugę tebekartoja tą patį vaikystės modelį. Negali pasakyti „ne“, atrodo, jog neturi savo nuomonės ar savų minčių. Yra tokie paslaugūs ir geri, kad su jais darosi nuobodu. Nuo noro įtikti ir patikti visiems ilgainiui jie ima nebepatikti patys sau.
Kita šio elgesio modelio pusė yra ta, kad įpratęs veikti dėl išorinio paskatinimo, žmogus praranda gebėjimą veikti iš vidinės motyvacijos, kurti, užsiimti tuo, kas jam pačiam yra įdomu, kas teikia džiaugsmą. Užaugęs toks žmogus vadovausis visuomenėje priimtomis normomis ir standartais: rinksis perspektyvią specialybę, sieks gerai apmokamo darbo, įtakingų pažįstamų, mokės mažiausiai dvi užsienio kalbas, kurs gražią šeimą ir namus. Atrodo, kas čia blogo, ar ne? Kiekvienas norėtume taip gyventi. Bent jau linkėtume to savo vaikams, jei mums kažkas nepavyko.
Bet kodėl tokie jau „pasiekusieji“ žmonės vis dažniau praveria psichologo kabineto duris? Kodėl juos kankina didesnio ar mažesnio laipsnio depresija, nerimas? Kodėl jie dažnai sako, kad pasiekus materialus tikslus, jie nejaučia jokio džiaugsmo? Kad nemato prasmės gyventi? Kad jaučiasi esą tušti, tarsi už to gražaus fasado, kuriuo visi žavisi, nieko nėra?
Rinkdami geriausią vaiko piešinį, atrinkdami darbus parodai pagalvokime ar netaps tai akstinu piešti tam, kad patekti tarp išrinktųjų. Dainuoti – kad patektum į spektaklį. Skaityti – kad būtum pirmas. Lai kuria, dainuoja, žaidžia ir mokosi vaikai iš savo vidinės motyvacijos. Prigimtinio žmogaus noro sužinoti ir atrasti. Taip ir tiek, kiek tai suteikia džiaugsmo. Tegu įpranta veikti, kai kažko pats labai užsinori.
Kai vaikas rodys Jums kažką gražaus, ką jam pavyko sukurti, dalinsis savo atradimu, didžiuosis savo pasiekimais, ramiai pasidžiaukite kartu. Neperspauskite, nesureikšminkite, kad netaptų tai akstinu veikti. Savo meilei parodyti nereikia ieškoti priežasčių – tegu ji skleidžiasi kasdienėje būtyje. Leiskite vaikui pajausti besąlygišką Jūsų meilę. Patikėkite, jam to labai reikia. Kiekvienam suaugusiam žmogui reikia to paties...
O pabaigai, kad lengviau būtų suprasti ar iš tiesų dėl aplinkos vertinimo mes kažką prarandame, -vaizduotės eksperimentas. Įsivaizduokite, kad jūs esate namas ( koks tik norite, pilaitė ar dangoraižis, blokinis penkiaaukštis ar rąstinė trobelė ir.t.t). Tame name yra rūsys, kuriame padėta viskas, ką norėtumėte daryti, bet negalite dėl visuomenės nuostatų (čia yra ir jūsų jausmai, išvaizda, darbas, veikla, kūryba, partneris, draugai, vaikai, tėvai, ir t.t). Apžiūrėkite kas ten, tame rūsyje, padėta, kaip ir kur sudėta. Ką iš tiesų norite su tuo daryti? Kaip tai galėtumėte šiandien sutvarkyti? Ir ką verta laikyti tame rūsyje, o ką reikėtų laikyti svetainėje, vaikų kambaryje, miegamajame, darbo kambaryje, virtuvėje ar ant savo sielos altoriaus?

psichologė Dovilė Jankauskienė, Audronė Kancė; „Namų darželis“