Didysis septynmetis


Kaip pamenate, pirmieji 3 vaiko metai fiziologiniame lygmenyje yra skirti neurosensorinės sitemos formavimuisi. Vaiko iki 3 metų intelektas yra sensomotorinis – pasaulį jis pažįsta savo pojūčių dėka: stebėdamas, liesdamas, ragaudamas, užuosdamas, girdėdamas. Iš to laikotarpio mūsų prisiminimai paprastai būna išlikę šešėliai patirtų emocijų (išgąsčio, džiaugsmo) arba į atmintį įstrigę pojūčiai (kai kas atsimena kepamos duonos ar saulėje džiūstančių skalbinių kvapą, saugumo jausmą ir pan.). Taigi, vaikas pirmuosius tris metus yra susikoncentravęs į save, savęs ir pasaulio pažinimą per pojūčius. Apie 3 metus jis pradeda įsisąmoninti sąvąjį „aš“ ir tai sukelia jam prieštaringus jausmus: iš vienos pusės bundantis savarankiškumas reikalauja savojo „aš“ įtvirtinimo (o trijų metų vaikui suvokiama to forma – nesutikimas ir prieštaravimas), kita vertus, savęs atskirumo nuo supančio pasaulio suvokimas kelia nesaugumo jausmą. Taip pasireiškia trečiųjų vaiko metų krizė, tėvų vadinama „spyriojimosi“ periodu. Ir kaip tik su šia krize vaikas tarsi peržengia vieno amžiaus tarpsnio slenkstį ir įžengia į sekantį, apimantį 3-5 jo gyvenimo metus.

Socialusis vaiko laikotarpis paprastai prasideda apie trečiuosius jo gyvenimo metus – tai yra pagrindinė ir plačiausia šio amžiaus tarpsnio (3-5 metų) tema. Nuo socialinės vaiko raidos priklauso kitos vaiko kompetencijos: emocinė (santykis su savimi), savivertės formavimasis, perdirbta (suvokta) pasaulio pažinimo informacija, mąstymas, kūrybingumas ir vaizduotė, kalbos tolesnis vystymasis ir pan.

Pradėsiu nuo vaiko fiziologinės raidos šiuo laikotarpiu. Pasikartodama noriu pabrėžti, kodėl ji toka svarbi. Kaip jau aptarėme anksčiau, fiziologinė vaiko raida, jos etapai lemia ir išorinę vaiko raidą: socialinę, psichologinę, formuoja tam tikrus specifinius tam amžiaus tarpsniui būdingus vaiko poreikius. Žmogus – tai nuostabi sistema, kurioje viskas yra susiję ir kurioje mažiausias „sraigtelis“ gali išvesti iš rikiuotės visą sistemą.

Vaiko fiziologinis vystymasis 3-5 gyvenimo metais

Apie trečiuosius vaiko gyvenimo metus intensyviausiai organizme vystosi ritminė ir kraujotakos sistema (fizinio kūno centras): širdis, plaučiai, bronchai trachėja, kraujotaka. Yra nuostabu, kad tarsi atliepiant šiems vidiniams procesams, vaikas ritmo pradeda ieškoti ir išorėje. Socialinė vaiko raida yra išorinio santykių kūrimo ritmo dalis: nuo pirminio kontakto (formos, emocijos) priklauso atsakymas, nuo atsakymo – tolesnis bendravimas ir t.t.

Apie trečius-ketvirtus metus vaiko intelektas tampa priešoperaciniu, - formuojasi prielaidos loginiam, abstrakčiam mąstymui. Pavyzdžiui, vaikas jau klasifikuoja daiktus, bet pasirenka atsitiktinį, kartais nepastovų, mažai būdingą požymį, dėliodamas daiktus keičia klasifikavimo pagrindą. Kartu su vaiko socialinės raidos pradžia tas labai atsispindi vaiko žaidimuose.

Vaiko žaidimai ir mokymasis bendrauti (socialinė raida)

Taigi, trumpai užsiminiau, kad tretieji metai paprastai sutampa su vaiko tikrojo socialumo pradžia. Tarsi atkartodamas vidinius ritmus, vaikas ir išorėje pradeda ieškoti ritmo. Sąmoningai domisi kitais vaikais: ką jie sako, siūlo, adekvačiai reaguoti į kito vaiko elgesį. Bendraudamas jau pastebi priežasties-pasekmės ryšius, suvokia dėsningumus, mokosi socialinio elgesio taisyklių. Tuo laikotarpiu iki galo pasireiškia vaiko motyvacija būti su kitais vaikais – jį sunku nulaikyti žaidimų aikštelėje, o dar sunkiau „iškrapštyti“ iš jos. Jei du dvimečiai sėdi greta ir žaidžia kiekvienas sau, tai du trimečiai jau bando tartis dėl bendro žaidimo, skirstytis rolėmis – mezga dialogą ir rodo pirmas sąmoningo bendradarbiavimo apraiškas.

Būtent šiuo laikotarpiu ir yra idealiausias metas pagalvoti apie darželį.
Yra kelios priežastys, kodėl darželį rekomenduojama pradėti lankyti nuo 3 metų: pirma, apie tą laikotarpį imuninė sistema jau yra ganėtinai stipri ir tolesniam jos vystymuisi jau reikia įvairesnės imuninių sistemų „puokštės“ nei ji sukuriama namų aplinkoje. Antra, kaip jau aptarėm, būtent nuo 3 metų vaikas natūraliai pereina nuo individualiojo (iki 3 metų) prie socialinių santykių raidos etapo, kuomet jam jau neužtenka namų erdvės, o reikia specialios terpės, kur vaikas galėtų mokytis santykių su kitais vaikais. Vaiko socialinę kompetenciją, žmogiškas vertybes labai gerai vysto mišraus amžiaus vaikų grupės.

Kuo socialinė aplinka grupėje įvairesnė, tuo geriau – vaikas „treniruojasi“ turėdamas įvairius santykius su skirtingais vaikais ir taip mokosi bendrauti ir bendradarbiauti, nepriklausomai nuo kito žmogaus amžiaus ir gebėjimų, priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Mišriose grupėse vaikai veikia ne dėl konkurencinės aplinkos sukeltos antrinės motyvacijos (noro būti pranašesniu), o iš vidinės (todėl, kad jiems patiems tas labai įdomu). Normaliai reaguoja, kad grupėje yra mažesnių, kuriuos galima globoti ir taip jaustis didesniu, bet yra ir didesnių, kurie sugeba ir gali daugiau. Tokioje erdvėje vaikas mokosi padėti mažesniems, užsiimti veikla pagal savo pomėgius ir galimybes. Kai konkurencinė aplinka labai stipri, vaikai linkę įsitempti. Vieni (ekstravertiškesni) tuomet tampa pernelyg orientuoti į išorinius rezultatus, formalią lyderystę, vertinimą (ko rezultatas – besivystančios neurozės) ir kažkuriame etape tarsi „pameta“ save, pradeda nebegirdėti savo vidinių motyvų (vystosi antrinė asmenybė). Kiti, paprastai labiau linkę į intravertiškumą, konkurencinėje aplinkoje dar labiau užsisklendžia ir užsislopina.

Žaidimas yra pagrindinė vaiko veikla, kurios metu jis vysto savo socialinę kompetenciją: gebėjimą bendrauti su kitais vaikais, bendradarbiauti, kartu siekti bendrų tikslų, ieškoti kompromisų, alternatyvų ir spręsti konfliktus.
Jei iki 2,5-3 metų vaikas paprastai žaidžia su savimi, aplinka, daiktais, tai nuo 3-3,5 metų jis pradeda žaisti su kitais vaikais; žaidimai tampa įdomūs, vaidmeniniai, vaikai žaidžia su dideliu įsitraukimu ir negailėdami tam jėgų. Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės, tačiau daugiausia žaidžia 3-6 metų vaikai (kaip daugiausia mokosi mokyklinio amžiaus vaikai, dirba jauni ir vidutinio amžiaus žmonės). Šie metai paprastai vadinami „žaidimų metais“, o šis terminas tik pabrėžia žaidimų svarbą tolesnei vaiko raidai.

Pirmiausia, žaisti vaikui yra labai įdomu. Žaidimo metu kylantys sunkumai yra malonūs, juk juos vaikas įveikia, todėl žaidimas nepabosta. Tai viena iš rimčiausių vaiko veiklų, kuriai jis atsiduoda visa savo širdimi, įjungia visus savo resursus. Žaisdamas vaikas daug sužino apie save, kitus ir pasaulį, mokosi, perfiltruoja tą informaciją, kurią yra sugėręs iš aplinkos. Tačiau tuo pačiu tai nekelianti įtampos ugdymo priemonė. Žaisdamas vaikas natūraliai sujungia mąstymą, kalbą ir vaizduotę, taigi, ir vysto šias kompetencijas.

Iki trijų metų vaiko žaidimai dažniausiai yra sukoncentruoti į pasaulio pažinimą, atradimą per pojūčius (todėl jiems įdomu žaisti su sagomis, kaštonais, pilstyti vandenį, nardyti muilo putose, žarstyti smėlį, miltus ir pan.). Apie trečiuosius metus vaikas jau pradeda žaisti vaizduotės-vaidmeninius žaidimus. Tas sutampa su jo besivystančiu priešoperaciniu intelektu bei abstraktaus mąstymo užuomazgomis. Vaikas jau gali įsivaizduoti save skirtingose rolėse: lyg būtų mama, tėtis, vairuotojas, gydytojas; geba apsimesti katyte, šuniuku ar zuikučiu. Žaisdamas atlieka ne tik realius veiksmus su daiktais, bet ir tariamus; atkuria ne tik čia pat patirtus, bet ir anksčiau matytus, išgyventus įspūdžius. Neretai vaikas iki 3 metų turi menamą žaidimų draugą lyg antrąjį aš: su juo bendrauja, jam perkelia džiaugsmus ir rūpesčius.

Po truputį, peržengus trečiųjų metų slenkstį, vaikas mokosi žaisti kartu su kitais vaikais, nušvinta atradęs žaidimų draugą. Tai – naujas etapas, juk žaidžiant drauge labai prasiplečia žaidimo galimybės. Jei trimetis yra savyje su visais vaidmenimis iš karto (jis ir šunelis, ir jo šeimininkas), tai keturmečiai-penkiamečiai tariasi: „na, tu būk vaikas, o aš būsiu daktarė“, bet iki gebėjimų tartis vaikas nueina nemenką kelią, galime stebėti kaip progresuoja, ilgėja vaiko žaidimas. 

Neretai yra diskutuojama ar vaikas, bendraudamas tik su suaugusiais ir neturėdamas galimybių žaisti su kitais vaikais, galės įgyti jam reikalingų socialinių įgūdžių? Kai kurie autoriai teigia, kad tai kažkuria dalimi įmanoma, nes vaikas labai sugeba prisitaikyti ir gali išmokti svarbiausių socialinių įgūdžių įvairiai ir būdamas skirtingo amžiaus. Tačiau akivaizdu, kad mažas vaikas, galėdamas žaisti su kitais vaikais, įgyja daug svarbios ir įvairiapusės patirties, kurią suaugusiesiems suteikti vaikui arba vaikams patiems įgyti vėliau yra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, Norvegijoje atlikto tyrimo duomenimis, vaikai, augantys atokiuose, izoliuotuose vienkiemiuose, net praleidę dvejus metus pradinėje mokykloje, vis dar atsilieka nuo savo bendraamžių sugebėjimu suprasti kitų asmenų požiūrį į įvairius dalykus.

Yra atlikta daugybė tyrimų, kuriuose yra išvados, teigiančios, jog vaikai, turėję galimybių daug ir įvairiai žaisti su kitais vaikais, lavina savo vaizduotę. Turintys geresnę vaizduotę vaikai yra aukštesnio intelekto ir sugeba lengviau įveikti sunkumus. Kad vaiko vaizduotės lavinimas gerina gebėjimą spręsti sunkumus bei didina mokymosi efektyvumą.

Apibendrinant, galima skirti šias labai svarbias kompetencijas, kurias vaikas ugdo žaisdamas su kitais vaikais:

- Pažinimo finkcija. Per žaidimą vaikas parodo kaip jis supranta, kas vyksta aplink jį, tarsi „perfiltruoja“ šią informaciją ir paverčia sava;

- Mąstymo, kalbos ir vaizduotės lavinimas. Žaisdamas vaidmeninius žaidimus 4-5 metų vaikas mokosi žodžiais reikšti savo mintis, idėjas, susitarti su kitais vaikais. Tai labai lavina jo kalbą, didina motyvaciją naudoti vis sudėtingesnes kalbinės išraiškos formas. Kartu tai lavina ir vaiko mąstymą. Naujų idėjų generavimas, gebėjimas įsivaizduoti neegzistuojančius dalykus (žaidime vaikui medžio gabaliukas gali tapti viskuo, jis gali atrasti šimtus jo panaudojimo būdų) lavina ne tik mąstymą, bet ir vaizduotę. Visi šie trys pažinimo procesai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Siekiant lavinti vaiko mąstymą ir vaizduotę, labai rekomenduojama neperkrauti vaikų žaidimo erdvės žaislais. Geriausi – įvairios gamtinės medžiagos, neišbaigti žaislai. Galėdamas tą patį pagaliuką paversti lėle, lygintuvu, šukomis ar burtų lazdele vaikas lavins savo kūrybingumą ir vaizduotę;

- Mokymasis bendradarbiauti siekiant tikslų. Bendraudamas su kitais vaikais, trimetis-keturmetis mokosi ieškoti kompromiso, leidžiančio jam turėti, ko jis nori (t.t. žaislą ar žaisti jo norimą žaidimą), bet tuo pačiu ir pasiūlyti kažką, kas skatintų kitą (-us) vaiką (-us) bendradarbiauti su juo. Taigi, vaikas mokosi jausti šalia esančius žmones, suprasti jų norus; asmeninius tikslus tenkinti siekiant bendrų poreikių;

- Empatiškumo lavinimas. Įsijausdamas į skirtingas roles, gebėjimas pabūti mažu ir dideliu, jausti kitą žmogų procese lavina vaiko empatiškumą;

- Mokymasis spręsti konfliktus. Natūraliai santykyje su kitais vaikais kyla daug emocijų, tame tarpe ir pykčio dėl savo norų nepatenkinimo. Vaikas mokosi tvarkytis su jomis ir konstruktyviai spręsti konfliktines situacijas;

- Vaiko savivertės formavimasis. Kiekvienąkart žaidimo metu susidūrus su sunkumais ir juos įveikus, auga vaiko pasitikėjimas savo jėgomis, savimi, o per tai – ir aplinkiniu pasauliu;

- Moko rasti alternatyvą, kas kuria emocinio saugumo jausmo bazę jau suaugusio žmogaus gyvenime. Vaikams įdėjos ateina dažnai, jų kūrybinių impulsų dar neužgožė tik „funkcinis“ mąstymas. Vaikai, kuriems tėvai neparodė, nesuteikė galimybių ieškoti alternatyvų, nesuteikė žinojimo, kad visada galima rasti skirtingų sprendimų, lengvai pasiduoda panikai ir sąstingiui. Jau suaugę žmonės kaskart, kai pajaučia neturį alternatyvos, paniškai kabinasi į tą vienintelę, kuri dar liko;

- Motorikos ir pojūčių vystymas. Šių dienų vaikai, natūraliai judantys mažai, turi silnai išvystytą motoriką. Dėl šios priežasties mamos vis dažniau kreipiasi į logopedus dėl vaiko kalbos sutrikimų – šie du dalykai glaudžiai susiję tarpusavyje. Motorikos, o ypač smulkiosios, išsivystymas taip pat įtakoja vaiko rankytės koordinaciją, akies-rankos ryšį, ką svarbu išvystyti ruošiantis mokyklai ir rašymui. Todėl labai svarbu, kad vaiko žaidimo erdvėje būtų kuo daugiau natūralių, neišbaigtų smulkių ir įvairių detalių (stiklo rutuliukų, karoliukų vėrimui, medžio pagaliukų su skylutėmis jų jungimui viena su kita, medžiagos skiaučių, juostelių rišimui). Kuo daugiau vaikas turės ką su tomis medžiagomis veikti (rišti, atmaizgyti, verti, tvirtinti ir pan.), tuo labiau lavės jo motorika (per tai – ir kalba). O jei tai bus natūralios medžiagos – tuo pačiu bus lavinami ir pojūčiai bei sensorika, turintys didelę įtaką vaiko abstraktaus mąstymo ir emocinio intelekto vystymuisi.

Dažnai tėvai vežiodami vaiką po įvairius būrelius galvoja, kad tokiu būdu vaikas vysto savo socialinę kompetenciją. Tokiame santykyje su kitais vaikais jis tespėja „apsižiūrėti“ ir iš esmės būti pažįstamas su kitų vaikų egzistavimo faktu. Užsiėmimų metu suaugęs žmogus vadovauja vaikų grupei, todėl tarpasmeniniai santykiai tarp vaikų neturi terpės vystytis. Tam, kad vaikas mokytųsi santykių, jis turi gana ilgą laiką būti su vaikų grupe vienoje erdvėje, turėti pakankamai laiko laisvam žaidimui (kuomet suaugęs neorganizuoja vaikų veiklos). Tik tuomet vaikas eina prie kitų vaikų, kalbina, siūlo įdėjas bendriems žaidimams, tariasi dėl taisyklių, skirstosi vaidmenimis, ruošia erdvę bendrai veiklai. 4-5 metų vaikas per dieną turi turėti bent 4 (o rekomenduotina net 5-6) valandas, skirtas tik žaidimui, į šį laiką įskaičiuojant tiek žaidimus lauke, tiek patalpose.

Jei dėl tam tikrų priežasčių vaikas nėra vedamas į darželį, tuomet mamos gali burti „mamų grupę“, kurioje kartu žaisti galėtų bent 4-5 vaikai. Mamos tuo metu gali užsiimti bendra veikla (dekupuoti, velti vilną ar pan.), o vaikai – žaisti. Suorganizuoti tokią grupę nėra didelė problema, sudėtingiau, kad ji turi vykti reguliariai ir kiekvieną kartą gana ilgai, todėl per tą laiką aktualūs tampa ir valgymo, ir miego klausimai; pačios mamos gali pavargti nuo kompanijos. 

Tėvai neretai  klausia ar turėtų kištis į vaiko žaidimus. Kai vaikas klausia – „mama, kuo man užsiimti?“, „ką man veikti?“, nebūtina jo iškart užversti pasiūlymais. Nuobodulys yra didžiulis kūrybos stimulas. Nuobodžiaujant viskas yra apžiūrima, stebimi vidiniai impulsai: „ko norisi?“, „ką čia nuveikus?“.

Labai dažnai po vaiko klausimu suaugusiajam („ką veikti?“, „neturiu kuo užsiimti...“) slypi prašymas – „veikiame ką nors kartu, drauge!“. Todėl vaikui visuomet galima pasiūlyti prisijungti prie Jūsų veiklos: kepti sausainius, lupti ir smulkinti daržoves, netgi valyti dulkes. Vaikui tai yra labai įdomūs žaidimai, jei yra „žaidžiami“ kartu su Jumis – pačiu įdomiausiu ir geriausiu žmogumi pasaulyje! Be to, tokiu būdu vaikas gali pasisemti naujų idėjų savo žaidimams.

Vaikiški konfliktai, suaugusiojo pagalba vaikui. Šiuo laikotarpiu vaikas mokosi esminių bendravimo taisyklių: santykių užmezgimo, jų išlaikymo, fizinio ir emocinio kontakto ribų suvokimo. Nenuostabu, kad visą šį procesą lydi neišvengiamos emocijos, pyktis, ašaros, nusivylimai. Vaikai pykstasi, mokosi susitaikyti, atleisti, vėl pykstasi ir taikosi. Neretai vaikiški konfliktai suagusiems kelia daug nerimo ir klausimų: kištis ar nesikišti?; ką daryti, jei skriaudžia mano vaiką? (mokyti apsiginti ar ne?); o jei skriaudžia mano vaikas?
Noriu plačiau aptarti šią tėvams aktualią temą.

Vaikas, kol dar nesugeba “kontaktuoti” žodžiais, kol neišmoksta bendrauti (o to jis mokosi iki 4, net 4,5 metų), tol “kalbasi” veiksmais. Toks “kalbėjimasis” vizualiai yra daug aktyvesnis, kūniško kontakto kur kas daugiau, tame tarpe ir pasistumdymų. Juk pasakyti, kad “man nepatinka”, “tu taip nedaryk” jis dar nemoka…

Nuo trečiųjų metų vaikas pradeda kaupti patirtį apie tai, kaip veikia vieni sprendimo būdai, kaip kiti ir iš to mokosi. Su laiku sudėtingas situacijas jis spręs vis geriau ir geriau. Lavės jo socialinė kompetencija, lavės kalba – jis išmoks pasakyti apie savo norus. Jei pradžioje, susidūręs su agresija vaikas tik verks, po to gal išmoks paprašti pagalbos. Kažkada gal pats pabandys „duoti atgal“ ir darys išvadas kaip tas veikia bei kokio susilaukia rezultato (tik jau jokiu būdu nereikia to skatinti!). Ir su laiku, tobulėdamas, matydamas tinkamą suaugusiųjų pavyzdį, jis išmoks tokias situacijas spręsti civilizuotai. O mokomės mes visą gyvenimą – klystame ir būdami garbaus amžiaus.

Ko tikrai nereikia daryti – tai mokyti vaiko muštis. Tai tas pats, kas vietoje mokymo išreikšti savo norus žodžiais, skatinti vaiką likti pirmykštėje komunikavimo fazėje, kur apie savo norus (ypač prieštaravimą) yra pasakoma klykimu, inkštimu, verkimu ar mušimusi. Jei vaikas skųsis kito vaiko elgesiu (neduoda to ar ano, negražiai elgiasi), pamokykite jį apie savo norus pasakyti kitam vaikui (pvz., “man nepatinka kaip tu darai”, “prašau taip nedaryti” ir pan.).

Galioja keli svarbiausi principai socialiniame vaiko ugdyme:

- leisti vaikui turėti teisę į vaikiškus santykius;

- stebėti situaciją ir leisti vaikui savarankiškai ją spręsti. Suaugusiojo įsikišimas reikalingas tik tuomet, kai situacija per sudėtinga vaiko jėgoms pagal jo amžiaus galimybes arba kai ji fiziškai kelia pavojų kitiems žmonėms ar aplinkai. Tėvų kišimasis į absoliučiai visas vaikiškas situacijas blokuoja jo valią, iniciatyvą. Tokiu būdu rizikuojate užauginti nesavarankišką asmenybę, kuri sudėtingose situacijose bus linkusi rinktis aukos rolę bei laukti pagalbos iš kitų.

Suaugusiojo pavyzdys formuojant vaiko socialinę kompetenciją. Jūsų tinkamas pavyzdys kaip gražiai, humaniškai ir teisingai gali būti sprendžiamos sudėtingos situacijos ir yra tas pagrindas, ant kurio formuosis vaiko socialiniai įgūdžiai. Todėl stebėkite savo santykius su kitais žmonėmis (tarpusavyje, parduotuvėje, prie kasos ar net su nedraugišku kaimynu).
Jei tektų dalyvauti vaikų konfliktinės situacijos sprendime, galima tokia sprendimo schema:

- pirmiausia yra sustabdomas pavojingas veiksmas (fiziškai, jei situacija pavojinga ar vaikas nereaguoja į drausminimą);

- neužsipulkite iškart „skriaudiko“. Pirmiausia pasirūpinkite nuskriaustuoju. Neretai vien matymas kaip yra guodžiamas, raminamas nuskriaustas vaikas, visa jo išgyvenama drama jau yra tinkamas moralinis atpildas skriaudėjui. Stebėdamas nuskriaustojo ašaras ir jo guodimo, raminimo procesą jis išgyvena didžiulį sąmyšį ir baimę, gėdą ir kaltę;

- išsiaiškinkite situaciją. Nebūtinai tas, kuris verkia, yra auka. Jis gali būti ir tylusis provokatorius. Tegu situaciją papasakoja abi pusės, gal dar situaciją stebėjo kiti liudininkai? (pvz., žaidimų aikštelės vaikai);

- tik išsiaiškinę situaciją paskelbkite „verdiktą“. Jis turi būti teisingas (vaikai turi vidinį teisingumo jausmą ir neprieštarauja teisingoms išvadoms bei drausminėms nuobaudoms). Dar labai svarbu, kad nepriklausomai nuo to ar kaltas jūsų vaikas, ar ne, jūsų santykis su juo iš esmės neturi nukentėti. Skirkite jam bausmę (pvz., ramiai pasėdėti šalia, kol apgalvos savo elgesį), bet emociškai nenusigręžkite nuo vaiko, neatstumkite jo. Tik tada vaikas jausis saugus, pasitikės jumis – tą reikia formuoti nuo pat ankstyvojo amžiaus;

- bet kokio konflikto sprendimas turi pasibaigti susitaikymu. Skriaudikas mokosi atsiprašyti, o nuskriaustasis – atleisti;

Rodykite gražų pavyzdį savo vaikui. Šiuolaikiniai vaikai labiausiai mėgdžioja net ne tai, ką ir kaip mes sakome ar darome, o kartais, atrodo, stebuklingu būdu „nuskenuoja“ tikrąsias mūsų mintis, mūsų vidines nuotaikas. Todėl ne tik žodis turi nesiskirti nuo veiksmo, bet ir vidinė nuostata. Tas tikrai yra sunku. Atminkite: jei nenorite, kad vaikas kažką darytų, negalite to daryti ir patys. Ir atvirkščiai.

Vaiko raidos krizių įtaka jo emociniam formavimuisi (vaiko savarankiškumas)

Pagal E. Eriksono asmenybės raidos teoriją, vaiko asmenybės vystymasis pereina tam tikrus raidos etapus. Kiekvienam iš etapų būdinga tam tikra raidos krizė, nuo kurios išsprendimo priklauso tolesnis asmenybės vystymasis.

2-3 metais vaikas viską siekia daryti pats ir labai didžiuojasi savo naujaisiais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui savarankiškai atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda vaikui įgyti autonomijos (savarankiškumo) jausmą ir ugdyti valią. Savarankiškumo atsiradimas ir augimas tuo pačiu stiprina įgytą pasitikėjimą kitais.

Šiais laikais tėvai linkę suteikti savo vaikams superglobą. Tai įvyksta dėl skirtingų priežasčių: labai didelės meilės arba nuolatinio skubėjimo (pavalgydinti, aprengti vaiką yra daug greičiau ir reikalauja mažiau kantrybės nei išlaukti, kol jis tai padarys pats). Tačiau labai svarbu žinoti, kad nekantrūs ar hyper rūpestingi tėvai vaikui daro „meškos paslaugą“. Darant, ką gali pats vaikas ar nuolatos jį skubinant, vaikui formuojamas abejojimo savimi ir gėdos jausmas, ugdoma žema savivertė. Tokiam vaikui bus sunku būti savarankišku tiek paaglystėje, tiek suaugusiojo gyvenime.

Pagal E. Eriksoną , 3-6 metai – tai žaidimų metai.Vaikui žaidžiant, auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas gyvenimo užduotis, atsiranda smalsumo ir kūrybiškumo užuomazgos. Šioje stadijoje sprendžiamas psichosocialinis konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės. Todėl čia vėlgi labai svarbu, kad tėvai leistų pasireikšti vaiko valiai. Jei tėvai leidžia vaikui būti savarankiškam, smalsiam, kūrybingam, formuojasi iniciatyvumas, kuris ateityje sudaro galimybę mokėti siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti. Jei vaiko iniciatyva ir savarankiškumas nebus palaikomi, formuosis kaltės ir menkavertiškumo jausmas.

Kiek vaikas turi būti savarankiškas 3-5 metų amžiuje?

Kiekviena vaiko savarankiškai įveikta užduotis didina jo pasitikėjimą savimi, savivertę, drąsą. Tas atsispindi ir jo santykyje su supančia aplinka.

Iš „techninių“ įgūdžių trimetis jau turi mokėti pats pavalgyti, apsirengti ir nusirengti, lipti laiptais aukštyn ir žemyn, savarankiškai tvarkytis tualeto reikalus, plautis rankas. Su sudėtingesnėmis užduotimis (pvz., apsimauti „kombinezoną“, užsirišti aplink kaklą šaliką ir pan.) jam gali prireikti Jūsų pagalbos. Stebėdami vaiko pastangas pasistenkite kištis tik tuomet ir ten, kur tikrai reikia Jūsų.

Nebijokite skirti vaiko amžiui ir galimybėms įveikiamų, bet ganėtinai savarankiškų užduočių: perduoti žinutę tėčiui, atnešti laikraščius iš pašto dėžutės (tą gali padaryti jau ir 4-metis), atnešti t.t. daiktą iš kito kambario, nuvalyti dulkes nuo vaikui pasiekiamų baldų paviršių, stalo peiliu supjaustyti obuolį ir pan. Vienos iš jų stiprins vaiko pasitikėjimą savimi, drąsą nepažįstamoje jam aplinkoje, kitos – lavins jo motoriką (per tai – kalbos kompetenciją, pojūčius, sensoriką).

Jei vaikas ne itin nori tvarkytis, ta gana dažnai būna signalas, kad tai nėra ir jūsų itin mėgstama veikla. Todėl atminkite: jei norite, kad vaikas kažką darytų, turite tą daryti ir jūs. O jo motyvacija labai priklausys nuo to, su kokia meile, įsitraukimu, nejaučiant įtampos darbo imsitės jūs patys. Darykite viską su džiaugsmus ir kartu su vaiku – pamatysite, vaikas mielai prisijungs prie jūsų.

Svarbu mokyti vaiką būti atsakingu ne tik už save, bet ir kitus. Mokyti imti, duoti, dalintis, palaukti savo eilės, gerbti kitų norus ir mokėti pasakyti apie savuosius.

Puiku, jei vaikas namie turės augalėlį, kuriuo rūpinsis kasdien. Keturmetis jau gali mokytis prižiūrėti naminį gyvūnėlį ar pagelbėti mažajam broliui/sesei.

Pasakos


3-4 metų vaikams tinka įvairios ritminės (formulinės) pasakos su pasikartojimais. Pradėkite nuo pačių papraščiausių lietuvių liaudies pasakų: „Vištelė ir gaidelis“, „Ropės rovimas“, „Dangus griūva“ ir pan. Visose jose yra daug ritminių elementų, pasikartojimų.

Pasakose esantis ritmas tarsi tiesiogiai atkartoja vaiko viduje vykstančius ritminius procesus (tuo metu kaip tik formuojasi vaiko ritminė sistema, kūno centras) ir veikia vaiką terapiškai, padeda jo vidiniam vystymuisi.

Sanatorijose, kuriose gydomi širdies, krauspūdžio sutrikimų turintys suaugę pacientai, viena iš terapijos priemonių yra pasakos. Panašiai pasakos veikia ir vaikus. Jei pasaka parinkta gerai (atitinka vaiko amžių, metų laiką, „skamba“ pačiam suaugusiajam), klausydamasis vaikas patiria vidinę palaimą: jo vyzdžiai išsiplečia, kvėpavimas sulėtėja, skruostukai parausta. Tai nauda kūnui ir sielai.

3-5 metų amžiuje rekomenduojama dar palūkėti su autorinėmis ar kitų tautų pasakomis. Geriausia rinktis lietuvių liaudies pasakas. Kodėl? Pirma, šios pasakos turtingos savo žodynu, netipiniais posakiais, jaustukais, ištiktukais, todėl vysto vaiko kalbą ir žodyną. Antra, pats pasakos skambesys, fonetinė struktūra formuoja kalbos pojūtį, net, sakyčiau, tautos dvasios pojūtį. Todėl svarbu, kad šiame amžiuje tai būtų gimtosios tautos liaudies pasakos. Trečia, tik senosios liaudies pasakos talpina savyje tikruosius archetipus (kuriais koduojama mūsų pasąmonės, sapnų kalba), plečia vaiko sąmoningą ir pasąmoningą pasaulio pažinimą. Vaizdų kalba tiesiogiai veikia vaiko sielą; jų nereikia aiškinti, komentuoti. Kas vaikystėje girdėjo daug pasakų, tas užaugęs lengviau išsiugdys tvirtą vertybių sistemą, suvoks tobulėjimo prasmę. Jis savo dvasioje atliks princo žygdarbius ir, įveikęs daugybę išbandymų, ves princesę. Toks kelias laukia kiekvieno, kurio tikslas – savo aukštesnės esmės paieškos. Sekamos pasakos labai lavina vaiko mąstymą.

Kai kurių pasakų turinys atrodo žiaurus tėvams, tačiau maži vaikai šiuo atžvilgiu objektyvesni. Jie visai kitaip (netiesiogine prasme) suvokia pasakose vaizduojamus „žiaurumus“. Kovą su slibinu jie paprasčiausiai laiko išbandymu, kurį reikia įveikti kelyje į gėrį. Baimė vaikams atsiranda tuomet, jei suaugę, sekdami pasakas, dramatizuoja baisiuosius momentus. Todėl vaikus reikia ne apsaugoti nuo blogio, parenkant tik pačias nekalčiausias pasakas, bet per sekamas pasakas mokyti blogį įveikti. Tiesa, pasakas reikėtų parinkti tik tas, kur gėris nugali blogį.

Taip pat rekomenduotina pasakas sekti, ne skaityti. Kai pasaką skaitote, žiūrite į knygą, todėl prarandate ypatingą kontaktą su vaiku, negaite pastebėti kaip jis įsitraukia, reaguoja į pasaką, kas jam svarbu. Antra, tik sekama pasaka (kurią prieš tai reikėjo perskaityti, įsiminti, permąstyti) turės savo ypatingą poveikį ir gyvybę – ji bus „perleista“ per Jus, prisodrinta prasmės suvokimo.

Po truputį, apie penktuosius vaiko metus, jau galite rinktis sudėtingesnes pasakas. Ritmines gali pakeisti formulinės. Penktųjų metų sulaukusiam vaikui jau tinka ir stebuklinės pasaulio pasakos, pvz., Brolių Grimų.


Piešiniai

Jei piešti vaikas pradeda nuo „bakstelėjimų“, kuriuos vėliau pakeičia braižiniai ir raitiniai, tai apie trečiuosius metus iš raitinių jau pradeda ryškėti tam tikras „galvakojis“. Paradoksalu, bet vaiko piešiniai pirmame septynmetyje labai tiksliai atkartoja jo fiziologinę raidą, vidinius procesus. Jei vaikas specialiai suaugusiojo nėra mokomas piešti, jo piešiniai yra puikiausia informacijos priemonė, pasakanti, kokiame raidos etape vaikas yra, su kokiais sunkumais jis susiduria, kaip jis jaučiasi.

Taigi, apie trečiuosius-ketvirtuosius metus vaikų piešiami „galvakojai“ (atspindintys vidinius neurosensorinės sistemos formavimosi procesus) pradeda įgauti rankas ir kojas (ritminius elementus), po truputį piešiniuose atsiranda ir kūnas. Laikui bėgant galva mažės, centrinę vietą užleisdama kūnui. Kartu su ritminės sistemos (kūno centro) formavimosi pradžia vaikų piešiniuose ryškėja daug atsikartojančių ritminių elementų: apskritimų, kabliukų, spiralių, kvadratų ir pan.

Psichologai, pedagogai nerekomenduoja vaiko mokyti piešti visus pirmuosius septynerius metus. Tam egzistuoja kelios priežastys:

- pirma, vaikas tuo laikotarpiu piešia „iš vidaus“; jo tikslas nėra atvaizduoti realias perteikiamo objekto formas. Užtat vaikų piešiniai kupini emocijos, judesio, dinamikos, kas paprastai dingsta suaugusio žmogaus piešiniuose, piešiamuose „iš galvos“. Kaip žinia, tikrasis menininkas yra ne tas, kuris tiksliai perteikia formą, o tas – kuris perteikia gyvybę ir jausmą. Vaikai tą turi kaip duotybę. Šablonizuodami vaiko piešimą suaugusieji dažnai atima šią retą kūrybinę dovaną. Vaiko motorika, rankytės valdymas su laiku lavės, jo fokusas nuo septynerių metų persikels daugiau į išorę – natūraliai keisis ir piešiniai. Atsiras detalės, figūros taps tikslesnės ir atpažįstamos – tas vyksta savaime. Esu mačiusi nemažai darželinukų, primokytų piešti, kurie kartą pamokyti po to bent pusei metų „įsikanda“ tą pačią piešimo manierą, pvz., kiekvieną kartą nupiešdami tokį patį namą, naudodami net tas pačias spalvas;

- antra, vaikui piešimas yra nuostabi terapijos forma. Kad piešimas ir toliau liktų „terapiškas“, į jį reikia kištis kuo mažiau. Juo labiau, kad primokytų piešti vaikų piešinių jau nebegalima „skaityti“. Automatiškai mes prarandame labai svarbų įrankį, pasakantį, kokie fiziologiniai procesai tuo metu vyksta vaiko viduje, kaip jis jaučiasi emociškai, su kokiomis baimėmis, sunkumais susiduria.


Kalbos raida

Vaiko kalba vystosi labai individualiai, tačiau apie trečiuosius metus dauguma vaikų jau pradeda kalbėti paprastais, „telegrafiniais“ sakiniais, konstruojamais iš atminties. Įdomu, kad „kūdikių kalba“, tai yra sakiniai iš atskirų žodžių, pradėjus sakyti „aš“ (tas atsitinka apie trečiuosius metus) per keletą savaičių ar mėnesių pasikeičia. Vaikas nuo to momento labai greitai ir tiksliai įsisavina gramatinius kalbos dėsnius – loginį kalbos pagrindą. Jo mąstymo struktūra kasmet vis tobulėja.

Natūralu, kad trimetis daro daug kalbos ir tarimo klaidų. Paprastai stipresnių intervencijų šiame amžiuje daryti nereikia. Trimečiui užtenka, jei jį supa turtinga kalbinė terpė, kurią pradžioje užtikrina suaugę žmonės: kalbėdami su juo aiškia, taisyklinga kalba, sekdami jam pasakas, dainuodami lopšines. Kalbą lavina ir visi smulkią motoriką lavinantys užsiėmimai: darbas su smulkiomis detalėmis, rutuliukų vėrimas, grūdų gliaudymas, daržovių lupimas, smulkinimas ir pan. Todėl stenkitės, kad vaikas žaisdamas, kurdamas dirbtų su kuo įvairesnėmis smulkiomis detalėmis, nebijokite jo įtraukti į namų ruošos, buities darbus. Tai labai naudinga visapusiškai: jo savarankiškumui, koncentracijai ir valios formavimui (tai labai svarbi kompetencija ruošiantis mokyklai!), pasaulio pažinimui, praktinių įgūdžių susiformavimui, motorikos išsivystymui (kas vėliau bus svarbu mokantis rašyti).

Puiku, jei vaikui seksite pasakas, apie jas jau kalbėjome. Taip pat daug kompetencijų vysto pirštukiniai žaidimai (jų galite susirasti knygelėje „Dainuojantys piršteliai“). Juos reikėtų parinkti pagal vaiko amžių, metų laiką. Jie reikalingi ne tik vaiko kalbai, bet ir vaizduotės, meniniam-muzikiniam ugdymui, akies-rankos ryšiui.

Jei nuo trečiųjų metų vaikas pradeda lankyti darželį, per pirmuosius lankymo metus paprastai kalba sparčiai evoliucionuoja. Prie to prisideda ir ugdomosios veiklos, ir bendravimas su kitais vaikais, o per tai – išaugusi motyvacija įvaldyti kalbą kaip bendravimo priemonę, leidžiančią kitiems pasakyti apie save ir savo norus.

Kalbos sutrikimai.
Iki 4, neretai ir 5 metų mokant vaiką kalbos nereikalingi specialūs pratimai. Nereikėtų ir persistengti taisant netaisyklingai vaiko ištartus žodžius. Tokiu būdu nutraukiame vaiko mąstymo proceso tėkmę, mokome jį pertraukinėti kito žmogaus kalbą. Tėvai tiesiog privalo ir toliau taisyklingai ir ypač gražiai tarti žodžius bei garsus. Beveik kiekvienas vaikas kartais ima mikčioti ar „nukąsti“ galūnes, kai troškimas kalbėti pasidaro didesnis nei išraiškos galimybės. Mikčiojimą įveikti padeda kantrybė ir tolerancija – gražaus kalbėjimo pavyzdžio rodymas, nepuolant pataisyti vaiko ar už jį pabaigti pradėtų žodžių.
Kada jau laikas kreiptis į logopedą?
Jei iki trejų metų vaiko kalba nesivysto visiškai, tai jau yra pagrindas kreiptis į logopedą..
Jei ketverių metų vaikas darželį lanko metus ir vis dar daro nedideles tarimo klaidas, taip pat galima kreiptis į logopedą nedidelei pagalbai. Tokiu atveju manoma, kad vieneri metai yra pakankamas laiko tarpas, kad rezultatą duotų natūralios kalbą vystančios metodinės priemonės (kalbinė terpė, pasakos, žaidimai, bendravimas su bendraamžiais, smulkiąją motoriką vystantys užsiėmimai). Jei to nepakanka, reikia nedidelės logopedo intervencijos ir pagalbos. Kreipusis pagalvos laiku, procesas vyks lengviau ir duos geresnių rezultatų.
Prieš pradėdamas dirbti su vaiku, logopedas atlieka specialų vaiko kalbos išsivystymo diagnostinį testą, pristato jo rezultatus tėvams ir tik tuomet paruošia rekomenduojamą darbo su vaiku planą.

Vaiko papildomas ugdymas

Priešmokykliniame amžiuje vaiko ugdymas yra integruotas, veiklos dar nesuskirstytos į atskirus dalykus kaip mokykloje. Tam tikra veikla paprastai vysto kelias kompetencijas vienu metu. Pvz., vėlimas iš vilnos vysto smulkiąją motoriką (per tai – ir kalbą), kūrybingumą ir vaizduotę, pojūčius ir sensoriką, leidžia pažinti pasaulį, taip pat stiprina vaiko vidinę motyvaciją ir koncentraciją. Pirštukiniai žaidimai – lavina smulkią motoriką, akies-rankos ryšį, koordinaciją, tuo pačiu tai yra puiki meninio ugdymo forma, ugdanti vaiko muzikalumą, vystanti jo kalbą ir tiesiog vaikams smagi ir mylima veikla. Kokia veikla beužsiimtumėte, vienu metu lavinsite kelias kompetencijas. Jei dainuosite – lavės ne tik vaiko muzikiniai gebėjimai, bet ir pojūčiai, kalba. Jei prie dainelių prijungsite ir judesį – lavės vaiko koordinacija, vystysis motorika. Užsiimdami kūrybiniais darbeliais, jūs ne tik lavinsite vaizduotę bei kūrybingumą, bet ir pojūčius, sensoriką. Vaikas mokysis koncentruotis tam tikrai veiklai – lavės jo valia. Jei darbeliai bus parinkti prasmingi (atitiks metų laiką, bus skirti konkrečiai naudai) – per tokią veiklą pažins pasaulį, suvoks priežasties-pasekmės ryšius, stipris savo vidinę motyvaciją.
Labai rekomenduotina visą kūrybinę, ugdomąją ir prasmingą veiklą parinkti taip, kad ji derėtų su gamtos ritmu. Pavyzdžiui, rudenį labai tinka darbeliai iš molio, kūrimas iš gamtinių gėrybių. Vyraujanti tema – derlius, turi atsispindėti tiek Jūsų darbuose (uogienių, obuolienių virimas, žieminių daiktų tvarkymas ir ruošimas artėjančiam sezonui), tiek sekamose pasakose (pvz., „Ropės rovimas“), tiek dainelėse ir pirštukiniuose žaidimuose. Žiemą natūraliau „skamba“ darbeliai iš vilnos, lipdymas iš sūrios tešlos (druskos kristalai primena sniegą), žvakių liejimas, lipdymas iš vaško ir pan. Atitinkamai turi būti parenkamos „žieminės“ pasakos, dainelės, žaidimai. Pavasario tema – žemės budimas, daiginimas, paukščiai ir t.t.
Vaikas pasaulį pažįsta stebėdamas, suvokdamas priežasties-pasekmės ryšius. Prisiminkite, pirmaisiais metais vaiko intelektas yra psichimotorinis – vadinasi, kad jis suvoktų, jam reikia visą informaciją perleisti per pojūčius, susisteminti šią skirtingais kanalais ateinančią informaciją.
Jei viskas, kas vyksta aplink vaiką bus logiška ir leis suvokti šią priežasčių-pasekmės grandinės seką, vaiko pasaulio pažinimas vyks natūraliai ir efektyviai. Vaikas pasaulį turi pažinti kaip vientisą objektą, kur viskas yra dėsninga ir išplaukia vienas iš kito.
Jau vėliau, sukaupus pakankamai gyvenimiškos atminties, patobulėjus vaiko abstraktaus mąstymo sistemai, galimas į dalykus suskaidytas, abstraktus mokymasis. Bet tas vyksta tik mokykliniame amžiuje. Šios gairės griežtai laikosi visa priešmokyklinė ugdymo sistema Lietuvoje (ji rekomenduojama tiek praktikų, tiek psichologų, tiek pačios LR Švietimo ir mokslo ministerijos). Suaugę žmonės dažnai pamiršta, kad vaikai mokosi ir suvokia pasaulį visai kitaip nei mes, suaugę žmonės. Todėl „nekalkite“ ir neinstaliuokite žinių vaikams. Jos turi ateiti natūraliai – iš to, kaip vaikas stebi pasaulį, jį suvokia, suriša skirtingas veiklas, atranda jose dėsningumus. Tik taip lavėja vaiko intelektas, jis mokosi iš intelekto, o ne iš beprasmio atminties užpildymo informacija, kuri vaiko yra nesuvokta ir neįsisamoninta.
Tarkime, vaikas skaičiuoti iki 20 gali išmokti mintinai, kaip eilėraštį ir tai neturės jokios prasmės. Svarbiausia šiame amžiuje yra suvokti skaičiaus sandarą – kaip prie vieno pridėjus kitą gauname du, o prie dviejų dar vieną – tris. Tas pats galioja ir raidėms.
Todėl skaičiai ir raidės turi natūraliai gyventi Jūsų gyvenime, kad vaikas pamažu, po truputį, stebėdamas, mąstydamas, kažko vis paklausdamas, atrastų priežasties-pasekmės ryšius. Tarkime, dengiate stalą, skaičiuokite, kiek lėkščių, šakučių ir šaukštų reikia padėti. Plaunate obuolius, skaičiuokite, kiek jų dedate į vazą. Piešėte – skaičiuokite, kiek pieštukų buvo paimta ir kiek vėl sugrįžo į dėžutę. Darykite tą natūraliai, be tikslo įsiminti. Šie procesai vyksta savaime – vaikas skaičiuoti ir net skaityti išmoksta tokiu pačiu „stebuklingu“ būdu kaip ir kalbėti. Tas pats su raidėm – ant piešinio užrašykite vaiko vardą. Jei kartu kažką lipdėte – tegu ant kiekvieno šeimos nario darbelio spausdintinėm raidėm būna užrašomas jo vardas. Žaiskite žodžių žaidimus. Noriu tik pabrėžti, kad visi šie dalykai turi būti labai natūralūs, o pradėti reikia tikrai ne ankščiau nei sulaukus 5 metų. Bet apie tai – sekančioje temoje.
Atskirai ir labai trumpai noriu paliesti būrelių klausimą. Dažnai tėvams kyla klausimų, kiek yra pakankamai, o kiek – per daug. Bendras patarimas – nepersistenkite. Jei vaikas lanko darželį, jam pilnai užtenka veiklos, vykstančios ten dienos metu – papildomų užsiėmimų nereikia. Darželyje vaikas praleidžia visą darbo dieną (net auklėtoja neišdirba nuo darželio darbo pradžios iki pabaigos). Jei namo jis grįžta apie 19 val., o eina miegoti apie 21 val., jo dienoje lieka tik kelios valandos, kada jis gali iškvėpti dienos įspūdžius, atsipalaiduoti, užsimiršti ir tiesiog pabūti namuose, kartu su tėveliais...
Jei darželio nelankote, taip pat nepersistenkite, kad tai netaptų vaikišku darbu. Užtenka kelių (maksimus – trijų) užsiėmimų į savaitę.
Svarbu žinoti, kad į kiekvieną vaiką yra suinstaliuota didžiulė vidinė motyvacija augti, vystytis, atrasti ir sužinoti. Taip pati gamta pasirūpina visos Žmonijos ir atskiro žmogaus augimu ir vystymusi. Emociškai ir fiziškai sveikam vaikui yra organiškai būdinga norėti. Jei jis pradeda nenorėti (žaisti, ugdytis) – tai yra ženklas, kad kažkur pažeista pusiausvyra, o šią „lazdą“ su pačiais geriausiais norais neretai perlenkia patys tėvai. Šandieniniai vaikai jau nebenori eiti į mokyklą ir tai yra rezultatas per didelio ir intensyvaus ikimokyklinio ugdymo mados, prasidėjusius prieš gerus penkerius metus.
3-5 metai – žaidimų metai. Ir atminkite, kad jei vaikas turi laisvų jėgų – jis visuomet tą parodys norėdamas, paprašydamas, inicijuodamas. Pasitikėkite vidine vaiko savireguliacijos sistema.

VšĮ „Namų darželis vadovė
Audronė Kancė