Klausimas:
Maniškis turi keletą baimių... niekaip nesugalvoju, kaip jam padėt jomis atsikratyt.
Pirmoji žiauri baimė nuo pat mažumės, kurią kažkiek jau įveikėm - vandens baimė. Anksčiau jau buvau rašius, kad negalėdavau vaiko įkišt į vonią... na dabar kaip ir mėgsta jis maudytis, bet galvos plovimas pastoviai stresą varantis veiksmas. Buvau sugalvojus kad kol plaunu galvą jis man visa gerkle dainuoja "du gaidelius". Bet neduok die koks lašelis pateks į ausį ar nuriedės per veidą - tai verksmo taip lengvai nesustabdysi... ir taip jau keleri metai.
Antra baisioji baimė - tai vėjo baimė. Bent koks mažas vėjo gūsis jį įbaugina iki verksmo. Pastoviai prašo duot ranką, vos išlipus iš mašinos. Dažnai net nelipa pats arba kartais net mums neleidžia lipt lauk, jei mato kad lauke pučia vėjas. Ši baimė atsirado kažkad, kai pustelėjo stiprus vėjo gūsis į langą ir pasidyvijau "koks stiprus vėjas". Tada jis pradėjo klausinėt ar vėjas gali pakelt žmogų... na aiškinau kad būna toks vėjas, bet pas mus tikrai jo nėra. Bet tada per TV kaip tyčia pranešinėjo įvairius pranešimus apie vėjo nuverstus medžius ir pan. efektas buvo neigiamas. Jau per vasarą lyg visa tai aprimo, bet va dabartinias orais vaikas nė kiek nesidžiaugia... vis prašo rankos ir bliauna jos negavęs. Gal patartumėte, kaip būtų galima tai įveikt arba bent nuramint vaiką, kad jis viduje apgalvotų ir įsitikintų kad nieko gi čia baisaus nėra

”Namų darželio” psichologė Dovilė:

Baimė yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis, joje atsispindi mūsų priklausomybės ir žinojimas, kad esame mirtingi. Įgaudama vis naujas formas ji lydi mus nuo gimimo iki pat mirties. Turbūt viena iš nuolatinių mūsų iliuzijų yra tikėjimas, jog galima gyventi be baimės .
Vaikai bijo daug. Visos baimės nori būti pripažintos, priimtos ir gerbiamos. Tik tuomet, kai į jas žiūrima atvirai, vaikas gali įgauti stiprybės susidoroti su kartais bauginančiu pasauliu.
Praktikoje vadinamosios vandens, aukščio, vėjo, svetimų žmonių baimės yra tikrosios baimės ar nerimo pakaitalas. Vaike jos gimsta tuomet, kai šalia savęs jis mato tėvus, suaugusiuosius žmones, kamuojamus baimės dėl jo paties, vaiko, ar dėl savęs, suaugusio žmogaus; dėl šiandienos ar rytojaus. Vaikus šiais laikais supa suaugę, kamuojami nuolatinio nerimo, streso ir kasdienių rūpesčių. Galvodami, kas užkoduota po tokia vaiko baime, turėtume galvoti „Kaip aš pats, suaugęs, jaučiuosi šiame pasaulyje?“, „Ko aš pats bijau gyvenime?“

Įveikiant baimę reikia eiti mažais žingsneliais, nedarykite daug, didelių ir staigių žingsnių:
1. Suvokite, kokius jausmus jums kelia vaiko baimė;
2. Suvokite, kaip jūs žiūrite į šį pasaulį, ko jūs bijote (ar tikrai galite atsiverti pasauliui, gyvenimui ir supantiems žmonėms, esate pasirengę keistis, ir save suvokiate kaip nepakartojamą asmenybę?);
3. Gerbkite ir priimkite vaiko baimę, nekovokite su ja;
4. Vaikui labai svarbus saugumo jausmas, kad pasaulis yra geras, kad viskas bus gerai, kad visada jam padėsite. Atkreipkite dėmesį į tai, kad hipergloba kelia nepasitikėjimą savimi ir nepadeda įveikti kliūčių;
5. Vaikui svarbu jaustis mylimam, ne už kažką, o dėl to kad jis yra. Besąlygiškos meilės jausmas kelia pasitikėjimą savimi ir kitais;
6. Vėjas ir vanduo yra tikrosios baimės pakaitalai, bet galite ir su jais „dirbti“. Susidraugauti su „priešu“ visada labai vertinga patirtis. Tegul vaikas plauna lėlyčių galvas, maudo kitus žaisliukus, tegul nuprausia mamą ar tėtį. Su vėju galima draugauti, kai norisi atvėsinti arbatą ar sriubytę, pūsti muilo burbulus, balionus, žvakutę, papūsti kai skauda;
Būtų labai vertinga susitikti su psichologu „iš tikrųjų“ ir gyvai aptarti realią situaciją, nes norint iki galo išsiaiškinti problemą tikrai trūksta informacijos.

„Namų darželio“ auklėtoja Rūta:

Tokios vaikų baimės neturėtų stebinti. Kai daugybę “keistų” baimių turi suaugusieji, ko tikėtis iš vaikų? Teko pažinti ne vieną panašų vaiką: plaukų šukavimo, kirpimo baimė (skauda plaukus!), tamsių debesų prieš audrą baimė ir t.t. Kas vaike inspiruoja tokias baimes? Gal jo aplinkoje yra žmonių, kurie šias baimes “augina” (netiesiogiai, o viduje – tyliai bijodami dėl vaiko arba su nerimu kalbėdami apie jo baimę)? Taip pat nepadės tiesioginis vaiko raminimas: “nebijok, nieko čia baisaus”.
Galima išbandyti keletą baimės įveikimo būdų:
1. Vaiko stiprinimas savo vidine emocija (vidinis poveikis). Nieko nesakykite ir nedarykite, tik savo vidine drąsa būkite vaikui pavyzdys tikėjimo, kad viskas bus gerai. Permąstykite savo pačios baimes, kas Jums kelia nerimą. Sustiprinkite vaiką savo vidumi, savo mintimis. Šiame amžiaus laikotarpyje Jūs esate labai stipriai susijusi su savo vaiku, Jūsų emocijos tarsi veidrodis atsispindi Jūsų vaike;
2. Vaiko nukreipimas (išorinis poveikis). Tikslas – vaiko socializacija, kai jo gyvenimas kreipiamas į naują, jam įdomią patirtį: nauji draugai, žaidimai, užsiėmimai, pvz., sportas, kolekcionavimas, maisto gaminimas, bet kas, kuo vaikas gali susižavėti. Baimė bus pamiršta.
3. Pasakų terapija. Suraskite ar sukurkite specialių “gydančių” istorijų, pasakų. Stebėkite, kaip vaikas jas išgyvena. Galbūt jis netgi panorės kalbėti apie savo baimę. Tyčia jo nekalbinkite. Užtenka to, kad klausosi. 4 metų vaikui tiktų lietuvių liaudies pasaka “Dangus griūva”.
Turbūt nė vienas kelias neatneš greito rezultato. Jūsų sąjungininkai: laikas, ramybė, kantrybė, Jūsų drąsa.
O kas liečia televizorių, turbūt nė nereikia sakyti, kad keturių metų vaikui jo nereikia visai arba tikrai pakanka iki valandos per dieną, atrenkant, ką vaikas žiūrės. Per tą laiką geriau pasekite jam pasaką, kartu užsiimkite bendra veikla (lipdykite iš molio, vaško, gaminkite kalėdines girliandas, kepkite bandeles ir pan. Pamatysite, kaip tai sujungs ir sustiprins Jūsų santykį, kiek daug tame prasmės ir gerų emocijų gausite ir Jūs pati! :)