Klausimas:

kaip reaguoti/vertinti tokį vaiko (9 metai) elgesį: ryte atsineša litą 5cnt monetomis ir prašo iškeisti į stambesnį pinigą. Į klausimą, kur tiek tų centų gavo, atsako, jog susitaupė. Netikiu, nes šis vaikas net 10 centų turėdamas sugeba išleisti ir visiškai nemoka taupyti. Klausinėju, kur iš tiesų gavo pinigus. Atsakymai keičia vienas kitą: draugas davė (kai paklausiu koks ir jau ruošiuos jam skambinti, "prisimena", kad davė ne tas, o kitas, kurio vardo neprisimena. Galų gale pasakiua, kad nebesiaiškinsiu, o vakare lai tėčiui tiesą išklos. tada jau prisipažino, kad paėmė iš sesės stalčiaus. Patarkite, ką daryti?

"Namų darželio" psichologė Dovilė:

Atrodo tikrai sunkus "detektyvinis"klausimas. Į šią situaciją siūlau žiūrėti remiantis tokia prielaida: kiekvienas net ir iš šono atrodantis absurdiškiausias elgesys ar judesys) turi priežastį, motyvą ir pasekmes. Kadangi vagystės ir išlaidumas kol kas (!) nedaro didelių materialinių nuostuolių, reikėtų atkreipti dėmesį, ką gi vaikas iš tiesų vagia ar perka? T.y., ką jis, atlikdamas tuos veiksmus, išgyvena, patiria, kaip jis jaučiasi? Dažniausiai vaikai pirkimu, vogimu, daiktais kompensuojasi jausmų iš aplinkos trūkumą ("vagia ar perka" supratimą, priėmimą tokiu, koks yra, meilę, dėmesį ir pan. T.y., pasiima tai, ką mano jiems priklausant). Kaip elgtis? Šiuo vaikui sudėtingu metu jam reikia stiprių suaugusiųjų, kurie vagystę, melą įvardija konkrečiai, nebando sugėdinti, nemenkina vaiko. Pvz., "tu paėmei tuos pinigus, jie ne tavo, juos reikia grąžinti. Aš nusiminiau, kai tu pavogei pinigus. Norėčiau, kad pasakytum man, kai tau reikia pinigų ir mes tai galėtume aptarti kartu. Tikiuosi, kad tu man pasakysi."
Neverta vaikui sakyti, kad jis melagis, vagis, kuris dienas baigs kalėjime. Beprasmiška klausti "kodėl taip padarei?" Jis pats gali nesuvokti savo elgesio, o verčiamas aiškintis, jis gynybiškai meluos.
Dėl melo. Deja meluoja visi – ir suaugę taip pat. Jeigu sakote, kad jūs nemeluojate, tai jūs arba Dievas, arba jau nebepatebite, kad meluojate. Vaikai meluoja todėl, kad taip patogiau, nes tiesa yra dažniausiai nepatogi. Labai paprastas pavyzdėlis, kai jau trejų metų vaikas pradeda suprasti, kad jei sakysi tiesą, gali būti ir nebemylimas. Vaikas sako "kokia stora teta, kas čia smirdi?, man tas dėdė nepatinka, aš nenoriu kad mane apkabintų ir t.t. " Ką jis dažniausiai girdi iš suaugusiųjų? Kad taip nesakyk, tai negražu, nemandagu, yra verčiamas daryti, ko nenori. Vaikas daro išvadą, kad tiesa žeidžia, kad melas yra apdovanojamas ir, gali būti, mamytė myli savo mažąjį melagį. O kiek kartų mes per dieną vaikui sumeluojame?, per savaitę?, mėnesį?, metus?...
Jeigu vaikas baudžiamas už tiesą, jis meluoja savigynos tikslu. Norint ugdyti sąžiningumą, turime būti pasirengę išklausyti ne tik malonią, bet ir nemalonią tiesą. Iš vaiko – taip pat.
Kartais vaikai meluoja fantazuodami. Čia atsiskleidžia vaiko baimės ir viltys, tai, ko jis trokšta ir negauna tikrovėje. Suaugęs galėtų leisti vaikui išsisvajoti ir suvokti realybę. Vaikams labai patinka žaidimai. Siūlau vieną pabandyti. "Įsivaizduok, kad esi galingiausias pasaulyje burtininkas, ką pakeistum pasaulyje, mokykloje, namuose? Ką padovanotum mamai, tėčiui ir t.t.? Kokia būtų tavo šeima, namai?” Klausimus galite sugalvoti patys. Žaidimo pabaigoje galite aptarti, ką gi iš tiesų galima padaryti.
Su geriausiais palinkėjimais, Dovilė.