Esu sveikatos edukologė, turiu pedagoginės psichologijos magistro laipsnį. Papildomai baigiau Geštalto psichoterapiją, šį metodą taikau praktikoje. Taip pat gilinuosi į dailės terapiją ir kūno psichoterapiją. Konsultuoju suaugusius žmones, šeimas ir vaikus, antrus metus dirbu VšĮ „Namų darželio“ psichologe, kur padedu pedagoginiam procesui bei suaugusiems žmonėms (pedagogams, tėvams), kurie dalyvauja jame.
Turiu patirties darbe su klausos negalią turinčiais vaikais, paaugliais ir jų tėvais (Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos ir profesinio rengimo centras, tėvų auginančių vaikus su klausos negalia bendrija “Pagava”), su moterimis ir jų vaikais patyrusiais smurtą namuose (Motinos ir vaiko pensionas). Dirbu įvairiuose projektuose, susijusiuose su profesiniu konsultavimu, pagalba sergantiems priklausomybės ligomis, socialinių darbuotojų psichologine parama, mažas pajamas turinčių šeimų konsultavimu.
Kas man svarbu, kuo aš tikiu, dirbdama su šeima ir vaikais? Pirmiausia tuo, kad vaikas (o taip pat ir mūsų, suaugusiųjų, vidinis vaikas) žino, kaip jam augti, vystytis, mokytis, atrasti, kaip jausti, juoktis, verkti, pykti, kas jam tinka, o kas ne, ko jam reikia. Jis jau žino kaip mylėti, džiaugtis ir gyventi visavertį gyvenimą. Ko jam reikia (mums visiems reikia) – tai tinkama erdvė, kad galėtų visa tai daryti. Kartais reikia paramos ir pagalbos tą kūrybinę gyvenimo erdvę susitvarkyti. Taigi, sunkesnį gyvenimo tarpą (bet labai įdomų), visi kartu paeiname į priekį (kaip pasakoje – pereiname 9 girias, 9 kalnus ir marias perplaukiame) pasilaikydami ir pasiremdami vienas kitu.
„Nė vienas tėtis ar mama neatsikelia ryte, ketindamas padaryti savo vaiko gyvenimą nelaimingą. Nė vienas nesako sau :“Šiandien aš priekaištausiu ir žeminsiu savo vaiką kiekviena proga“. Priešingai. Ryte daugelis nutaria:“Šiandien bus taiki diena. Jokių raginimų, jokių ginčų, jokios kovos.“ Tačiau nepaisant gerų ketinimų, nenorimas karas prasideda iš naujo. Vėl mes pastebime, kad sakome dalykus, kurių negalvojame, tonu, kurio nemėgstame“. (iš G.Ginot knygos)
Kai aš buvau mažas vaikas, suaugę žmonės man atrodė dideli, stiprūs, galingi, vienu žodžiu – stebukladariai. Jie galėjo viską: nuspręsti, kada man keltis, ką mes valgysime, suprato, kada reikia pirštinių ir ar jau galima išsitraukti rogutes. Jie žinojo, kas bus rytoj, mokėjo skaityti ir turėjo stebuklingų popierėlių už kuriuos galėjo parduotuvėje įsigyti nuostabiausių dalykų, pavyzdžiui, ledų. Jie buvo gražūs, nebijojo tamsos ir žinojo kaip elgtis ištikus bėdai, sakykim, kai aš ką nors sudaužydavau, prie stalo išversdavau arbatos puoduką ar skaudžiai „nusibalnodavau“ kelius. Jie mokėjo dainuoti, žinojo daug pasakų, žaidimų ir kelią į močiutės namus. Neįsivaizdavau savo gyvenimo be jų, jie man buvo tokie svarbūs ir gyvybiškai būtini. Aš juos labai mylėjau. Žinoma, kai galvodavau apie save didelę, žadėdavau: „kai aš užaugsiu, tai tavęs, mamyte, tikrai neversiu gerti karšto pieno, o tavęs, tėtuk, nevesiu pas gydytoją“.
Ne visada aš tuos didelius žmones supratau. Nesuprasdavau, kai būdavo be galo užsiėmę (mano nuomone darė nereikšmingus darbus), kažkur labai skubėdavo, kalbėdavo tarpusavyje nesuprantamus dalykus ir sakydavo, kad vaikai to nesupranta. Šiltą dieną liepdavo dėvėti pėdkelnes, neleisdavo valgyti sniego, nesidžiaugdavo, kai švarkelio kišenėje rasdavo vabalų ar varlių, o jei atsivesdavau paklydusį šuniuką, nepriimdavo jo į namus.
O kaip dabar? Aš užaugau. Gimus vaikams, pati tapau gražiausia, protingiausia ir geriausia mama. Ir kai pradedu skubėti, dirbti daugiau nei reikia, darosi sunku susikalbėti su savo vaikais, kai pamirštu kokius stebuklus daro naminio pyrago kvapas, sklindantis iš virtuvės, prisimenu vieną atsitikimą. Mano dukrai Gabijai buvo treji. Mes ėjome Gedimo prospektu. Staiga Gabija atsisuko į mane ir sako: “Mama, aš paukštis, skrendam kartu!“. Aš pagalvojau: „kaip aš, suaugęs žmogus, atrodysiu? Ką kiti pagalvos?“ ir atsakiau: „Aš negaliu, aš suaugusi“. Gabija rimtai, įdėmiai į mane pažiūrėjo ir paklausė:“Mamyte, kada atsitiko ta nelaimė?“. Dukra žodį „suaugusi“ suprato taip, kaip kad man suaugo rankos ir kojos ir kad todėl aš negaliu skraidyti. 
Jei jums atrodo, kad neturite sparnų, padarykite angelus ant sniego, kai jis iškris. Pamatysite, kokie platūs, tvirti ir nuostabūs Jūsų sparnai!...