***
(auklėtoja Rūta)
5 m. berniukas pasielgė netinkamai, 3 m. mergaitė pasekė jo pavyzdžiu. Atsisėdom pasikalbėti, ir vaikai pripažino, kad poelgis netikęs. Beliko atsiprašyti. Tuomet berniukas liūdnai tarė:
- Bet kodėl tėčiai niekad neatsiprašo vaikų? Mano tėtis, kai mane užgauna, niekada neatsiprašo.
- Gal tėtis pamiršo atsiprašymo žodį? O tu galėtum jam priminti, - atsakiau.
Berniuko akys prašvito.

***
(auklėtoja Jolanta)
Šiandien vaikai lipdė iš molio. Visiems labai patiko. Tą minkštą, šiltą masę jie galėjo paversti tuo, kuo norėjo. Tik viena mergaitė grupėje su siaubu akyse stebėjo, kas vyksta. Ji vos neklykė pamačiusi vaikų rankas išteptas moliu. „Kokie jūs purvini, aš nenoriu būti purvina!” – sakė ji. Paiškinau mergaitei, kad molį galima lengvai nuplauti nuo rankų ir jos vėl bus švarios. Bet tai nepadėjo. Ji pasibaisėjusi stebėjo procesą ir apie pabandymą negalėjo būti nė kalbos.
Susimąsčiau, ką tai galėtų reikšti? Ta baimė patirti kažką naujo, susitepti. Juk negali tai būti prigimtinė vaiko baimė. Kas vaiko aplinkoje inicijuoja tai? Prisiminiau mergaitės mamą – gražią, puikią moterį. Be galo mylinčią savo dukrą. Besistengiančią apsaugoti savo vaiką nuo supančio pasaulio. Jai baisu, kad mergaitė viena lips laiptais; nors mergaitei beveik treji, bet ji nemoka pati valgyti. Ji baiminasi išbandyti naujus žaislus ar įsijungti į naują žaidimą.

***
(auklėtoja Rūta)
Berniukas klausia kito berniuko:
- Vytai, kodėl tu, kai ateini į darželį, būna, kad iš ryto verki?
Vytas parymojo, patylėjo ir atsakė:
- kai aš labai noriu verkti, tai verkiu, o kai nenoriu – neverkiu.