Esu ikimokyklinio ugdymo pedagogė. Daug metų dirbau Vilniaus vaikų darželyje „Lazdynėlis“, į mokyklą išlydėjau virš 100 vaikų. Esu auklėtoja ekspertė ir suaugusiųjų švietimo konsultantė. Stažavausi Danijoje, ten susidūriau su intuityviąja pedagogika, kūriau pedagoginius praktinius projektus Lietuvoje. Svarbiausia man – gyva praktika. „Namų darželis“ – kūrybos erdvė. Čia ieškau atsakymų į klausimus apie dabartinį vaiką: kaip suderinti humanistinę pedagogiką su šių dienų požiūriu į vaikystę? Kokia ugdymo erdvė saugiausia ir leidžia geriausiai atsiskleisti šių dienų vaikui?

Kas mane įkvepia, palaiko ir stiprina? Kasdienybė. Smagu, kai degant žvakei išdalini vaikams duoną. Nepakartojamas jausmas, kai seki jiems pasaką, užuodi lengvą levandų kvapą ir girdi saldžiai miegančių vaikų alsavimą.
Man labai svarbu, kad šių dienų vaikas galėtų būti vaiku ir turėtų tikrą Vaikystę. Neužskubintą, išžaistą, pasakomis nuspalvintą. Su pyrago kvapu ketvirtadienio vakarienei; prisiminimu apie žibintų šviesos taką, nušviečiantį kelią tamsiausią lapkričio vakarą; vilnos gumulėlio purumą, minkštumą ir šilumą, kai laikai ją tarp rankų; spalvų erdvę ir visišką pasinėrimą į save, kai lieji akvarelę; pirmo tikro draugo ištiestą ranką ar susitaikymo jaudulį...
Vaikystė – tai dovana, duota kiekvienam žmogui, kuri lydi ir stiprina jį visą tolesnį gyvenimą...
Vaikai mėgdžioja. Mūsų kalbėseną, manieras, mintis… Tada pagalvoji, kokia milžiniška atsakomybė tau tenka. Maža tik jausti meilę vaikui. Vaiko neapgausi. Jis jaučia tavo jausmus, nors tu gal norėtum, kad tikėtų žodžiais.
Pedagogu galima vadinti kiekvieną prie vaikystės prisiliečiantį žmogų. Kiekviena šeima yra auklėtojai. Ir auklėtoja yra tarsi mama – ji intuityviai jaučia, ką išgyvena jos vaikai. Tikram pedagogui rūpi ne tik vaikai, bet ir visa, kas su jais susiję. Jauti, kad kažkuriam iš ugdytinių tėvų nelengva, ir negali pasakyti, “manęs tai neliečia”. Ieškai kelių, kaip suprasti, ir kaip mylėti tą žmogų.
Mes visi – vaikai, tėvai, auklėtojai – netiesiogiai mokomės vieni iš kitų.