1. Meilė vaikui. Ji reiškiasi per tai, kad suaugęs:
- santykyje su vaikui vadovaujasi vaiko poreikiais ir interesais. Svarbiausia, kaip konkrečioje situacijoje jaučiasi vaikas, kokie jo poreikiai, kokio pobūdžio kontakto jam reikia iš suaugusiojo;
- geba objektyviai vertinti situaciją, pajausti vidines priežastis, slypinčias po išoriniu vaiko elgesiu, vertinti jį empatiškai. Vaikas jaučiasi saugus šalia tokio suaugusio ir pasitiki juo, nes žino, kad suaugęs viską mato ir supranta; jo tikslas – padėti vaikui, o ne smerkti jį ar vertinti;
- myli vaiką ne už kažką, o už tai, kad jis yra. Neturi išankstinių nuostatų ar pretenzijų vaiko atžvilgiu.

2. Suvokimas vaiko kaip Žmogaus, kuris į šį pasaulį atėjo turėdamas savo tikslus, todėl pedagogo uždavinys sudaryti tokią aplinką, kurioje jis užaugtų fiziškai ir emociškai sveiku žmogumi, kuri leistų atsiskleisti visai vaiko asmenybei, o ne atskiriems jos bruožams;

3. Atsakomybė prieš vaiką. Suaugusiojo suvokimas, kokią įtaką jis gali daryti vaikui ir sąmoningas savęs stebėjimas, saugantis neuždėti vaikui savo štampų ir šablonų;

4. Pagarba vaikui kaip Žmogui. Suaugusiojo nuostata, kad vaikas yra mažas, o suaugęs – didelis. Jis gali matyti, suprasti daugiau. Todėl kiekvienoje situacijoje suaugęs turi užduoti sau klausimą: ką aš, suaugęs, galiu padaryti dėl vaiko, kad jam būtų geriau. O ne atvirkščiai. Tai įgalina suaugusįjį būti sąmoningu, reikalauti iš savęs, ne iš vaiko bei stengtis vaiko labui.